Announcement

Collapse
No announcement yet.

Artimieji Rytai (Middle East)

Collapse
X
 
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • Artimieji Rytai (Middle East)

    Pradžiai mano manymu įdomi schemutė, aprašanti įvairių šalių ir grupuočių santykius tame regione:

    Who Likes Whom in The Middle East? Key players & Notable relationships

    Nekreipkit dėmesio kad schemutė primena karikatūrą ar beprasmę raizgalynę - pabaksnojus išlenda visa informacija.

  • #2
    5 mitai apie Turkiją:

    Five myths about Turkey
    http://www.washingtonpost.com, 2017.03.17

    Mano nuomone šio straipsnio tikslas yra ne mitų griovimas, o Erdogano politikos teisinimas ir pačio Erdogano balinimas ("whitewashing").

    Komentuoti


    • #3
      O ką daryt ? Nejuokas juk jeigu NATO narė , Sirijos kaimynė , imtų ,,neteisingai" radikalėt.Šį kol kas ,,sąjungininką"" reikia mirk gyvenk išsaugot.Manau tokių ,,skalbimų" daugės, Erdogano atžvilgiu.

      Komentuoti


      • #4
        "Sultonas" toliau tęsia valymus:

        Turkey sacks 4,000 more officials in coup-bid crackdown

        Nu bet gi jis labai svarbus Vakarų sąjungininkas - šiukštu kritikuot ar bart... Pas mus vienas toks veikėjas yra, Bernardas Gailius - pastoviai akcentuoja draugystės su Turkija svarbą:

        Bernardas Gailius: Kokia galėtų būti Lietuvos gynybos politika? Trys konkretūs pavyzdžiai

        Be abejo Turkija svarbi Vakarams kaip NATO narė ir užkarda nuo pabėgėlių, bet man įdomu, kur yra ta riba, kurią peržengus laikytis "Realpolitik" principų darosi nu jau baisiai nepatogu? Matyt "sultonas" opoziciją turi pradėt naikint kaip Stalinas TSRS per "didyjį valymą" 1937-1939 m. - gal tik tokiu atveju Vakarų požiūris pasikeistų.
        Last edited by Danas; 30th April 2017, 19:56.

        Komentuoti


        • #5



          Израиль дважды не предупреждает: боевые дроны ЦАХАЛ стерли с лица земли артиллерийские установки правительственной армии Сирии






          Израиль ответил Асаду на минометный обстрел своей территории воздушной атакой боевых дронов, назвав это адекватными ответными действиями на покушение на суверенитет своей территории. Об этом заявили в пресс-службе ЦАХАЛ 21 апреля 2017 года.




          Как стало известно, в пятницу 21 апреля, позиции ЦАХАЛа в районе Голанских высот оказались в центре минометного обстрела сирийской армией. Несколько мин достигли территории Израиля, однако уже этого было достаточно для ответной реакции, поскольку произошедшее было расценено Тель-Авивом как попытка со стороны Сирии нанести удар по суверенитету Израиля.

          Кроме того, после удара по сирийским войскам Тель-Авив рассматривает сирийский режим в качестве ответственного за происходящее на его (Израиля) территории. "Израиль не потерпит попыток нанести удар по суверенитету нашей страны и по безопасности ее жителей", - говорится в сообщении.

          Спустя всего пару часов после минометного обстрела со стороны сирийских войск территории Израиля позиции вооруженных сил САР были атакованы боевыми дронами ВВС Израиля, которые буквально стерли с лица земли артиллерийские установки 90-й пехотной бригады Сирии.

          Šaltinis:http://newrezume.org/news/2017-04-23-20957

          Komentuoti


          • #6

            "Pakeliui į vieningą Kurdistaną", taip vadinasi straipsnis rusų kalba, apie kurdų siekį sukurti savo nepriklausomą valstybę







            Курды являются крупнейшим в мире народом, не имеющим собственного государства (общая их численность составляет порядка 38 миллионов человек). Курдистан – общее название для регионов, курдское население в которых составляет большинство. На сегодняшний день существуют Иракский, Иранский, Турецкий и Сирийский Курдистан – по названию государств, в составе которых находятся районы, заселенные преимущественно курдами. На протяжении многих лет, составляя национальное меньшинство в каждой из этих стран, курды с разной степенью интенсивности и разной степенью успеха вели борьбу за независимость и признание мировым сообществом независимого Курдистана. Пик этой борьбы приходится на вторую четверть – вторую половину двадцатого столетия. Одним из ключевых событий в курдской истории ХХ века было Сентябрьское восстание в Ираке, продолжавшееся с 1961 по 1975 год, закончившееся поражением курдов и вынужденным отходом в Иран. С 1987 по 1989 год курдское население Ирака пережило акт массового геноцида со стороны правительства Саддама Хусейна, в том числе с применением химического оружия против гражданского населения. Так называемая «операция Анфаль» унесла жизни около 182 тысяч человек и в дальнейшем стала основным обвинением, предъявляемым Хусейну во время трибунала. Иракский Курдистан получил статус полунезависимого государственного образования в 2005 году, являясь национальной автономией в составе Ирака. В юго-западном Иране, а также в южных и юго-восточных районах Турции отношения между курдским населением и государственной властью могут быть охарактеризованы как в наивысшей степени напряженные. Последний турецко-курдский конфликт, длящийся с 1984 года (регулярно нарушаемое обеими сторонами перемирие было заключено в 2013 году), уже унес более сорока тысяч жизней. В 2007–2008 годах Турецкой республикой было произведено военное вторжение в Иракский Курдистан, сопряженное с нанесением авиаударов по базам курдских партизан в ответ на диверсии последних против турецкой армии, производимые с территории северного Ирака. Противостояние между повстанцами и регулярными вооруженными силами Турции продолжается и в настоящее время. Также курдские отряды народной самообороны ведут активные боевые действия против террористической группировки «Исламское государство Ирака и Леванта» в Ираке и Сирии. До начала наступления ИГИЛ в Ираке курды принимали участие в гражданской войне в Сирии на стороне повстанцев в союзе с более умеренными исламистами, но на сегодняшний день основные силы и тех, и других сконцентрированы на борьбе против экстремистов «Исламского государства…».




            Pilnas straipsnis:http://warspot.ru/2290-na-puti-k-edinomu-kurdistanu

            Komentuoti


            • #7
              Why Arabs Lose Wars
              http://www.meforum.org, December 1999

              Arabic-speaking armies have been generally ineffective in the modern era. Egyptian regular forces did poorly against Yemeni irregulars in the 1960s.1 Syrians could only impose their will in Lebanon during the mid-1970s by the use of overwhelming weaponry and numbers.2 Iraqis showed ineptness against an Iranian military ripped apart by revolutionary turmoil in the 1980s and could not win a three-decades-long war against the Kurds.3 The Arab military performance on both sides of the 1990 Kuwait war was mediocre.4 And the Arabs have done poorly in nearly all the military confrontations with Israel. Why this unimpressive record? There are many factors—economic, ideological, technical—but perhaps the most important has to do with culture and certain societal attributes which inhibit Arabs from producing an effective military force.
              Šiaip pats "Middle East" forumas yra totaliai tendencingas, bet šis straipsnis - epinis, rekomenduoju.

              Komentuoti


              • #8



                Yra šalis, kuri džiaugiasi D. Trumpo išrinkimu ir Rusijos vaidmeniu Sirijoje








                Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsitraukimas į Sirijos reikalus pakeitė geopolitinę situaciją Artimuosiuose Rytuose, tačiau, Izraelio požiūriu, tai visai neblogai, mat Maskva sumažino Irano įtaką Sirijai ir visam regionui.




                Daugelio Artimųjų Rytų valstybių sienos buvo daugiau mažiau nubraižytos pagal 1916 m. Sykes-Picot susitarimą, pavadintą pagal britų diplomatą serą Marką Sykesą ir prancūzą Francois Georges-Picot. Tai slaptas britų ir prancūzų susitarimas, pritariant Rusijai dėl Osmanų imperijos padalijimo: osmanų valdoma Sirija, Irakas, Libanas ir Palestina buvo padalintos į britų ir prancūzų įtakos sferas.






                Iš tiesų šiuo metu musulmonų alavitų mažumai priskiriamas B. al-Assado režimas kontroliuoja tik vakarinę Latakiją, Šiaurėje ir Pietuose dalį teritorijos valdo sukilėliai, ties Turkijos siena veikia kurdų pajėgos, dalyje teritorijos veikia Turkijos remiami sukilėliai, Pietryčiuose didžiulę teritoriją yra užėmusi ISIS. Etniniu požiūriu buvusioje Sirijoje gyveno arabai ir kurdai, religiniu – musulmonai sunitai, alavitai.

                Pilnas tekstas:http://m.delfi.lt/aktualijos/article.php?id=74538070

                Komentuoti


                • #9
                  Saudo Arabija, Bahreinas, JAE ir Egiptas nutraukia diplomatinius santykius su Kataru:

                  Qatar row: Four countries cut links with Doha

                  Na kad Kataras rėmė ir remia visokio plauko teroristus bei kitokius "barmalėjus" seniai buvo Polišinelio paslaptis, ale juokinga girdėt tokius kaltinimus iš Saudo Arabijos pusės. :D
                  Last edited by Danas; 5th June 2017, 12:11.

                  Komentuoti


                  • #10
                    Va būtent, kai perskaičiau, kad KSA kaltina Katarą teroristų rėmimu, galvoju wtf? Reikia suprasti, kažkokie vietiniai nesutarimai dėl įtakos ir/ar pinigų pasiskirstymo?
                    The supreme art of war is to subdue the enemy without fighting - Sun Tzu

                    Komentuoti


                    • #11
                      Panašu, kad prognozės palengva pildosi:


                      Irako kurdai rugsėjį surengs referendumą dėl savo regiono nepriklausomybės






                      Irako autonominis kurdų regionas rugsėjį surengs referendumą dėl nepriklausomybės, nors tokiai idėjai priešinasi Bagdadas, trečiadienį pranešė regiono valdžia.





                      „2017-ųjų rugsėjo 25-oji yra paskirtoji referendumo (dėl nepriklausomybės) diena“, – sakoma regiono vadovybės pranešime. Irako Kurdistanas apima tris šalies provincijas, kurioms vadovauja autonominė regiono vyriausybė, taip pat turinti atskiras saugumo tarnybas. Irako kurdai linkę palaikyti nepriklausomos valstybės idėją, bet šis projektas veikiausiai susidurs su daugybe vidinių ir išorinių iššūkių, kurie kels grėsmę besikuriančios valstybės gyvavimui. Regiono valdžios pranešimas, kad referendumas vyks „Kurdistano regione ir Kurdistano vietovėse, esančiose už regiono administracijos ribų“, pabrėžė vieną iš svarbiausių problemų.




                      Pranešime tokiu būdu užsimenama apie kelias šiaurinės teritorijos dalis, įskaitant ir naftos turtingą Kirkuko provinciją. Į šias vietoves pretenzijas reiškia ir kurdai, ir Bagdadas. Bagdadas tikrai prieštarautų, kad trys Irako provincijos atsiskirtų ir sudarytų nepriklausomą Kurdistano valstybę, bet pasipriešinimas būtų dar didesnis, jeigu kurdai mėgintų prisijungti ir minėtą ginčijamą teritoriją. Šalies viduje kurdai smarkiai nukentėjo dėl žemų naftos kainų, nes didžioji dalis jų regiono vyriausybės biudžeto finansuojama lėšomis, gautomis už parduotus energetikos išteklius. Be to, kurdų nepriklausomybės idėja turi daug priešininkų, o patys Irako kurdai yra taip smarkiai susiskaldę politiškai, kad nauja valstybė dėl tokių nesutarimų veikiausiai būtų tiesiog paralyžiuota. Be kita ko, kurdų nepriklausomybės idėjai prieštarauja ir Irako kaimynės Turkija, Sirija ir Iranas. Šiose šalyse kurdai irgi sudaro nemažą gyventojų dalį, todėl jos gali priešintis Irako kurdų atsiskyrimui, baiminantis, kad padidės palaikymas jų pačių separatistiniams judėjimams.

                      Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktual...es-57-809388#_
                      Last edited by Danas; 9th June 2017, 14:19. Reason: Perkelta iš kitos temos.

                      Komentuoti


                      • #12

                        IRANAS BANDYS SUJUNGTI JŪRAS

                        Irano Vyriausybė nori imtis amžiaus statybos – per visą šalį statyti 600 km ilgio laivybos kanalą, kuris sujungtų Kaspijos jūrą su Indijos vandenynu. Laivai juo galėtų atplaukti ir iš Baltijos.





                        Strateginė reikšmė

                        Turkijos žiniasklaida pranešė, kad Irano prezidentas Hassanas Rouhani ketina įgyvendinti ambicingą nacionalinį projektą, kuris dėl įvairių priežasčių ilgai buvo laikomas „stalčiuje“. Tai laivybos kanalas iš Kaspijos į Persijos įlanką, kurio statybos galimybių tyrimą pavesta atlikti Teherano universitetui. Jei bus stipri politinė valia jį pastatyti, pavyks rasti finansavimo šaltinių ir galimų techninių statybos problemų sprendimo būdų, pirmieji laivai iš Indijos vandenyno tiesiausiu keliu į Kaspijos jūrą galėtų atplaukti 2030 m.
                        Skelbiama, kad iranietišku Sueco kanalu pramintas būsimas laivybos kelias, pirminiais skaičiavimais, atsieitų 7 mlrd. JAV dolerių. Šis kanalas leistų Kaspijos jūros regiono valstybėms – Azerbaidžanui, Kazachstanui, Turkmėnijai, Rusijai ir Iranui – transportuoti savo naftą ir suskystintąsias gamtines dujas ne sausuma, o jūra. Tai galėtų smarkiai pagyvinti Pietų Kaukazo ir Pakaspijo regiono šalių ekonomiką, kaip teigia ekspertai.
                        Šiandien upių laivai gali iš Kaspijos – didžiausio pasaulyje ežero – atplaukti į Juodąją jūrą. Manoma, kad, Irane pastačius kanalą, taptų patogesnis ir šis laivybos kelias. O jei juo pradėtų naudotis ir didesni laivai, susisiekimas su Europa per Juodąją jūrą būtų dar efektyvesnis: Dunojumi galima būtų pasiekti patį Europos centrą. Taigi, Kaspijos sujungimas su Persijos įlanka dėl to taptų dar svarbesnis.
                        Kanalas Irane turėtų ir didelę strateginę reikšmę: Turkijos spauda pabrėžia, kad, jį pastačius, Rusijos karo laivai iš Juodosios jūros galėtų išplaukti į atvirą vandenyną nesinaudodami turkų kontroliuojamais Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Suprantama, ir karinė, ir ekonominė Turkijos sąsiaurių reikšmė dėl to sumažėtų. Turkams nerimą kelia tai, kad jei mažiau laivų plauktų per Bosforą, kiltų ekonominė grėsmė laivybos kanalo „Stambulas“, kuris turėtų sujungti Marmuro jūrą su Juodąja, statybai. Šis Turkijoje jau statomas maždaug 50 km ilgio kanalas, kurį ketinama užbaigti 2023 m., aplenktų Bosforo sąsiaurį ir sumažintų jo apkrovą. Turkams labai svarbu, kad tada būtų galima sumažinti ir Bosforu plaukiančių naftos tankerių, kurie kelia didesnį pavojų, skaičių. Dabar per metus jų praplaukia apie 10 tūkst.





                        Daugiau vandens, kad ir sūraus!

                        Irano planai statyti laivybos kanalą, kuris kirstų visą šalies teritoriją, visiškai atitinka dabartinę jūros kelių plėtros tendenciją. Dėl išaugusių laivybos apimčių ruošiamasi plėsti Sueco ir Panamos kanalus, kasti naują kanalą per Nikaragvą, sujungsiantį Atlantą su Ramiuoju vandenynu, ir galbūt imtis seniai svarstomo Tailando kanalo, kuris 1 200 kilometrų sutrumpintų naftos tankerių kelią į Kiniją ir Japoniją, projekto.
                        Tačiau Irano valdžiai rūpi ne tik savojo Sueco kanalo laivybos pranašumai. Naujuoju vandens keliu Kaspijos vandenys pasiektų centrinius Irano regionus ir išspręstų opią vandens tiekimo pramonės įmonėms ir žemės ūkiui problemą. Nors Kaspijos vanduo yra sūrus, jį tinkamu naudoti paverstų būsimos vandens gėlinimo gamyklos, kurias planuojama pastatyti Kaspijos pakrantėse. Pasak specialistų, pastačius kanalą, toli nuo Kaspijos esančius Irano regionus kasmet pasiektų apie 500 mln. kubinių metrų vandens. Dykumų ir pusdykumių sritims tai būtų tikras išsigelbėjimas.
                        Vis dėlto kaina, kurią reikėtų už tai sumokėti, labai didelė. Irano specialistų teigimu, Kaspiją ir Persijos įlanką sujungsiantis kanalas turėtų būti maždaug 600 km ilgio, iš jų apie 350 km eitų į Kaspiją įtekančios Kyzyluzės ir į Persijos įlanką įsiliejančios Karkhė upių farvateriais. Pirminiais vertinimais, kanalo statyba kainuotų nuo 6,5 iki 7 mlrd. JAV dolerių. Projektuotojams ir inžinieriams tektų spręsti sudėtingas technines problemas: Kaspijos paviršius yra 29 m žemesnis už jūros lygį, šiaurinėje šalies dalyje statybininkams kelią pastos Elburso kalnai, kurių aukščiausia viršukalnė yra 5 610 m. Centrinėje šalies dalyje jis driektųsi Kaviro ir Luto dykumomis.
                        Žinoma, šiuolaikinės technikos galimybės turbūt leistų įveikti jei ne visas, tai bent svarbiausias statybos kliūtis. Tačiau viskas kainuoja: iš kur Iranas paims tuos 7 mlrd. dolerių? Atsakymą į šį klausimą neseniai pateikė Rusijos žiniasklaida, pranešusi, kad šio kanalo statyba labai domisi Kremlius. Irano ir Rusijos atstovai neva jau veda derybas dėl šio projekto įgyvendinimo pasitelkus galimą Maskvos kreditą. Rusijos naujienų agentūra TASS neseniai pranešė, kad tokių derybų faktą patvirtino Irano ambasadorius Rusijoje Mehdi Sanai’us.

                        Kas išnarplios mazgą?

                        Rusijos suinteresuotumas šiuo projektu galėtų būti suprantamas, tačiau ar galimybė jos Kaspijos flotilės karo laivams tiesiausiu keliu išplaukti į Indijos vandenyną verta tokių milžiniškų investicijų? Pigios naftos ir Vakarų sankcijų gniuždomai Rusijos ekonomikai turbūt būtų nelengva atsisakyti 7 mlrd. dolerių, kurių reikia naujo jūrų kelio per Iraną statybai, juolab kad ši pirminė suma įsibėgėjus projekto įgyvendinimui gali pasirodyti gerokai per maža.
                        Ši intriga išsilaikė neilgai: jau kitą dieną oficialūs Irano atstovai paneigė pranešimą, kad Teheranas veda derybas su Maskva dėl kanalo statybos. Pasak jų, Irano Vyriausybė nagrinėja tokio projekto galimybę, bet su Rusijos atstovais „dialogas dar nepradėtas“.
                        Apžvalgininkų manymu, net jei Iranui pavyktų rasti kanalo statybos finansuotojų, projektui pajudėti iš vietos trukdytų tarptautinės sutartys. Į Kaspiją įteka 130 didesnių ir mažesnių upių, jos vandens sūrumas nuolat keičiasi, priklausomai nuo įtekančio vandens kiekio. Ekologiniu požiūriu itin jautrioje aplinkoje gyvena maždaug 2 000 gyvūnų ir daugiau nei 700 augalų rūšių. Norint statyti Kaspiją su Indijos vandenynu sujungsiantį kanalą, reikia rasti teisinį sprendimą, kad būtų atsižvelgta į įvairias tarptautines konvencijas ir tarpvyriausybines sutartis, susijusias su Kaspijos apsauga ir išteklių naudojimu. Nereikia pamiršti, kad Kaspijos jūra pastaraisiais dešimtmečiais dėl įvairių geologinių, hidrologinių, klimato ir kitokių priežasčių nesulaikomai senka. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad jos laukia Aralo jūros, kuri jau artimiausioje ateityje gali visiškai išdžiūti, likimas.
                        Didžiausia kliūtimi kanalui statyti gali tapti pačios Kaspijos jūros teisinis statusas: kas vis dėlto ji yra – ežeras ar jūra? Nuo atsakymo į šį, regis, visiškai nereikšmingą klausimą iš tikrųjų priklauso labai daug kas: pradedant su Kaspija besiribojančių valstybių ir trečiųjų šalių teise į turtingus jos šelfo naftos ir dujų telkinius, baigiant įvairių laivybos konvencijų reikalavimų taikymu. Kryžkelėje tarp Europos ir Azijos plytinti Kaspija yra tarsi tvirtai užveržtas politinių, ekonominių, ekologinių, saugumo problemų mazgas. Kažin ar jį pavyks kaip nors atlaisvinti, kad visos suinteresuotos pusės uždegtų žalią šviesą būsimam vandens keliui per Iraną.

                        Šaltinis:http://valstietis.tv3.lt/naujienos/s...ujungti-juras/

                        Komentuoti


                        • #13


                          Parako statinė: ar JAV ir Rusija santykius aiškinsis Artimuosiuose Rytuose?


                          Praėjusį mėnesį pirmą kartą nuo pilietinio karo pradžios Sirijoje 2011 metais Jungtinės Valstijos tiesiogiai puolė Sirijos vyriausybės pajėgas ar su jomis siejamus kovotojus. Ir ne kartą, o mažiausiai keturis kartus. Dabar svarbiausias klausimas yra susijęs ne su Sirija, bet su Rusija, kuri, reaguodama į pastaruosius įvykius (JAVnaikintuvas numušė Sirijos naikintuvą), pagrasino smogti bet kuriam JAV vadovaujamos koalicijos lėktuvui, skrendančiam virš Sirijos, skelbia „Foreign Policy“.







                          Ar Jungtinės Valstijos ir Rusija yra traukiamos į karą Artimuosiuose Rytuose? Ir jeigu taip, tai kaip galima užkirsti kelią konflikto eskalavimui?

                          Dabartinė politinė padėtis Artimuosiuose Rytuose labai nestabili. Kalbant trumpai ir aiškiai, nežiūrint į mažesnius žaidėjus bei nesvarstant JAV ir Rusijos vaidmenų, regiono valstybes po 2011 metų įvykusio Arabų pavasario galima suskirstyti į penkias grupes.

                          Pirma, tai sunitiškų monarchijų grupė – Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija ir Bahreinas. Taip pat pasaulietiški arabai nacionalistai – Egiptas po prezidento Abdelio Fatteh el-Sisi atėjimo į valdžią 2013 metais, Alžyras, Marokas ir Tunisas. Galiausiai generolo Khalifos Haftaro grupuotė Rytų Libijoje.

                          Antrą grupę sudaro Turkija, Kataras ir su Musulmonų brolija siejamos grupuotės, kaip „Hamas“ Gazoje, Egiptas valdant prezidentui Morsi iki 2013 metų, o taip pat tarptautinės bendruomenės pripažįstama Libijos valdžia, valdanti vakarinę šalies dalį.

                          Trečiai grupei priklauso Iranas ir jo šiitai sąjungininkai, įskaitant Iraką (bent jau tarp pagrindinių Bagdado vyriausybės frakcijų), Bashado al Assado režimas Sirijoje ir „Hezbollah“ Libane.

                          Ketvirta grupė – tai įvairūs sunitų džihadistų tinklai, įskaitant „Islamo valstybę“, įvairios su „Al Qaeda“ siejamos grupuotės ir mažesnės grupelės.

                          O penktajai grupei priklauso tik Izraelis, kuris nepritampa nė prie vienos iš anksčiau išvardintų grupių, nors artimiausi ryšiai jį sieja su pirmąja grupe


                          Trys pagrindinės Arabų pavasario istorijos

                          Trys pagrindinės po 2011 Arabų pavasario besiklosčiusios istorijos iš esmės paaiškina, kodėl Jungtinės Valstijos ir Rusija yra įtraukiamos į konfrontaciją Artimuosiuose Rytuose.

                          Pirmoji istorija – tai įtampa, kylanti dėl žmogaus teisių ir stabilumo. Iš pradžių Jungtinės Valstijos ir jų Vakarų sąjungininkai, norėdami suteikti humanitarinę pagalbą, tiesiogiai prisidėjo prie valdančiojo režimo pokyčių Libijoje. Vėliau pamėgino tą patį scenarijų pakartoti Sirijoje, o į pagalbą pasikvietė sukilėlių.
                          Deja, šiuos sukilėlius labai greitai savo idėjomis „užkrėtė“ islamo radikalai, o tokia situacija Rusijai leido ne visai be pagrindo teigti, kad, siekdama užkirsti kelią islamistų keliamam chaosui, ji remia priešingą pusę – Kh. Haftarą Libijoje ir B. al Assadą Sirijoje.

                          Panaši istorija susijusi su Egiptu. Rusija pasinaudojo Baracko Obamos administracijos nepritarimu A. F. el-Sisi režimo vykdomiems žmogaus teisių pažeidimams, suintensyvėjusiems po Musulmonų brolijos valdymo panaikinimo, ir taip padidino savo įtaką Kairui. Šiandien tai atspindi Egipto diplomatinė parama Rusijos intervencijai Sirijoje.

                          Antroji istorija susijusi su 2015 metų susitarimu dėl Irano branduolinės programos, kurį pasiekė B. Obamos administracija ir kurį nenoriai priėmė naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas Donaldas Trumpas. Jo šalininkai teigė, kad tai buvo geriausias būdas, nenaudojant fizinės jėgos, atgrasyti Iraną nuo branduolinio ginklo gamybos.

                          Rusija prisijungė prie sankcijų Iranui, tačiau vėliau jas panaikino. Maskva taip pat užmezgė šiltus santykius su Teheranu, taip tapdama savotiška tarpininke tarp Saudo Arabijos ir Irano. Tai, kad pernai lapkritį Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) pasiekė susitarimą dėl naftos gavybos apimčių mažinimo, vienas iš jos nuopelnų.

                          D. Trumpo administracija šiuo atveju labai skiriasi nuo Kremliaus ir užima griežtą poziciją Teherano atžvilgiu. Tokiam elgesio modeliui ji turi net kelias priežastis: Iranas atliko raketų bandymų po branduolinio susitarimo; Iranas remia šiitų kovotojų grupes Irake, Sirijoje, Jemene ir Libane; taip pat manoma, kad tradiciniams JAV sąjungininkams, tokiems kaip Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Izraelis, reikia didesnės paramos (nepaisant to, kad daugelis izraeliečių rėmė branduolinį susitarimą su Iranu).

                          Trečioji istorija – pasakojimas apie radikalių sunitų islamistų tinklus, kurie dabar veikia regione, skleisdami savo idėjas per socialinius tinklus ir kitas internetines platformas. Be tokių tinklų įtakos, pavyzdžiui, tiesiog negalima paaiškinti, kaip taip greitai susiformavo „Islamo valstybė“.

                          Šie džihadistų tinklai labai efektyviai pasinaudojo valdymo spragomis silpnesnėse valstybėse ir perėmė valdymą teritorijose, kur daugiausia gyvena sunitai, konkrečiai vakarinėje Irako dalyje, Šiaurės Sirijoje bei Pietų Jemene.
                          Kai sujungiame šias tris istoriją į vieną, suvokiame dabartinės JAV ir Rusijos priešpriešos Sirijoje priežastis. Ir šios priešpriešos epicentre yra faktas, jog, nors JAV vadovaujamai koalicijai pavyko susilpninti „Islamo valstybę“ Irake ir Sirijoje, nei B. Obamos, nei ir D. Trumpo administracija neturi pozityvios vizijos, kaip reikėtų valdyti iš „Islamo valstybės“ gniaužtų išplėštas teritorijas.

                          Kitais žodžiais tariant, JAV turi karinę strategiją, tačiau neturi jokio patikimo politinio plano. Ir kuo daugiau teritorijų atkovojama iš „Islamo valstybės“, tuo aiškiai matomas šis politinės strategijos trūkumas.

                          Miglota regiono ateitis

                          D. Trumpo administracija, užimanti griežtą poziciją Irano atžvilgiu, aiškiai nurodo, kas, jos nuomone, tikrai neturėtų valdyti atkovotų teritorijų. Ir tai Irano remiamų šiitų grupuotės, kurios didele dalimi sudaro B. al Assado ir Bagdado pajėgas.
                          Taigi D. Trumpo administracija laikosi nuomonės, kad tiek sunitų džihadistų grupuotės, tiek ir šiitų kovotojai turi būti priskirti tai pačiai radikalaus islamiškojo terorizmo grupei. Laikydamosi šios nuomonės, Jungtinės Valstijos ėmėsi veiksmų prieš šiitų sukarintas grupuotes Sirijoje.

                          Galiausiai JAV administracijos griežta pozicija buvo išsakyta gegužę įvykusio D. Trumpo vizito Rijade metu. Po tokio pareiškimo prasidėjo Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Bahreino ir Egipto pradėta Kataro blokada. Priežastis – Kataras esą remia Irano palaikomas grupuotes.

                          Akivaizdi Jungtinių Valstijų teigiamos politinės vizijos Artimuosiuose Rytuose stoka sukėlė sąmyšį regione. Įsivaizduokite aviganį, kuris gerai loja, tačiau prastai orientuojasi. Artimieji Rytai dabar panašūs į aplojamą bandą.

                          Rodos, kad net pati JAV administracija sutrikusi dėl to, kaip reikėtų reaguoti į savo pačios strategijos pasekmes, o tai apie tai byloja ir akivaizdžiai prieštaringų signalai dėl Kataro krizės: iš pradžių D. Trumpas viešai entuziastingai palaikė Kataro blokadą, tačiau vėliau jo nacionalinio saugumo komanda mėgino paslapčia užglaistyti situaciją. Panašaus elgesio tendencija įsivyrauja ir didesniu mastu.

                          Ko nori Vašingtonas?

                          Tai ko iš esmės nori Vašingtonas? Atsakymo, matyt, nežino niekas.
                          Nors dabar labiausiai tikėtinas Kataro krizės scenarijus yra tas, jog JAV imsis tarpininkės vaidmens siekiant deeskalacijos. Tikėtina, kad galiausiai pasipiktinusi Doha taps vis mažiau priklausoma nuo JAV ir vystys esamus santykius su Turkija, kuri jau turi bazę Dohoje, bei su Rusija, kuri jau palaiko tvirtus prekybinius santykius su emyratu (pavyzdžiui, Katarui priklauso didelė „Rosneft“ akcijų dalis), ir Iranu, su kuriuo reikia palaikyti gerus santykius, nes šalys kartu eksploatuoja dujų telkinių Persijos įlankoje.

                          Tai, kad JAV neturi veiksmingos politinės strategijos, akivaizdu ir Irake bei Sirijoje. Irake Jungtinių Valstijų kariuomenė iš esmės paklojo pamatą Irano remiamiems šiitų kovotojams, o toks elgesys prieštarauja JAV administracijos prie Teheraną nukreiptai pozicijai. Vienintelė reali alternatyva – palaikyti kurdų grupuotes, kurios siekia sukurti nepriklausomą kurdų valstybę. Tačiau iki šiol JAV pasisakė už Irako vienybę.


                          Sirijoje padėtis dar sudėtingesnė, nes skirtingai nuo Irako kurdų, kurie palaiko gerus santykius su Ankara, Turkijos valdžia kategoriškai pasisako prieš bet kokia nepriklausomą kurdų valstybę Šiaurės Sirijoje.

                          Tuo tarpu JAV vadovaujama koalicija yra itin priklausoma nuo kurdų sausumos pajėgų Sirijoj – juk jos daugiausia kontroliuoja teritorijas, atkovotas iš „Islamo valstybės“.

                          Ar Jungtinės Valstijos palaiko kurdų valstybės Šiaurės Sirijoje idėją? Mes nežinome. Ar ji pateikė kokią nors alternatyvą kurdų valstybei Šiaurės Sirijoje? Ne. Ar ta teritorija teisiškai vis dar yra Sirijos? Taip. Tad nenuostabu, kad čia yra susidariusi rimta painiava, kuri ir sukėlė JAV ir Rusijos priešpriešą.

                          Ar galingosios valstybės susidurs Artimuosiuose Rytuose?

                          Tad grįžkime prie pirminio klausimo. Ar artėjame prie galingųjų valstybių konflikto Artimuosiuose Rytuose?

                          Kol Jungtinės Valstijos nepateiks pozityvios politinės strategijos, tol tęsis priešprieša tarp Rusijos remiamų šiitų grupuočių ir JAV pajėgų, o tokia situacija vieną dieną gali baigtis incidentu, kuomet arba Rusija numuš JAV lėktuvą, arba atvirkščiai.
                          Net tokiu atveju, kaip manoma, nei Vašingtonas, nei Maskva nenorės pradėti konvencinės kovos. Deja, konfliktai ne visuomet paremti logika. Smurtas gali sukelti naują emocinį spaudimą, ir konfliktas gali tapti nebekontroliuojamas ir pajudėti bet kuria linkme.

                          Egzistuoja ne tik konflikto eskalacijos su Rusija rizika. Kuo labiau JAV tiesiogiai puls šiitų grupuotes, tuo labiau tikėtina, kad Irano branduolinis susitarimas galutinai žlugs. Atsiras reali tikimybė, kad gali kilti JAV ir Irano karas. Net ir nepasiekus šio taško, Iranas greičiausiai gali reaguoti į JAV veiksmus regione ir pradės daryti dar didesnę įtaką Bagdadui.

                          Košmarišku scenarijumi taptų Irano marionete laikomo buvusio Irako premjero Nouri al Maliki grįžimas į valdžią ir pareikalavimas, kad JAV pajėgtos paliktų Iraką. Tokiu atveju JAV arba turėtų priimti tai, arba susigrąžinti tiesioginį valdymą.


                          Norėdama išvengti tokios baigties, D. Trumpo administracija turėtų parengti savą politinę viziją Artimuosiuose Rytuose. Ir itin svarbia tokios vizijos dalimi privalo būti aiškiai apibrėžta JAV pozicija dėl kurdų kontroliuojamų teritorijų Irake ir Sirijoje ateities.

                          Šaltinis:https://m.delfi.lt/uzsienyje/article.php?id=75166408

                          Komentuoti


                          • #14
                            BBC straipsnis apie Europoje dingstančius saudų princus - "disidentus":

                            Saudi Arabia's missing princes
                            http://www.bbc.com, 2017.08.15

                            Didžioji Vakarų draugė ir partnerė Saudo Arabija tiesiog grobia ir gabena "namo" saudų princus, kurie yra nepatenkinti esamu režimu ir dar matyt turi per ilgą liežuvį (ir per mažai proto) - viešai jį kritikuoja:

                            In the last two years, three Saudi princes living in Europe have disappeared. All were critical of the Saudi government - and there is evidence that all were abducted and flown back to Saudi Arabia… where nothing further has been heard from them.

                            Komentuoti


                            • #15



                              Kurdų nepriklausomybės idėjai pritarė daugiau kaip 90 proc. balsavusiųjų



                              Irako Kurdistano rinkimų komisija pranešė, kad referendumą dėl nepriklausomybės nuo Bagdado patvirtino daugiau kaip 90 proc. balsavusiųjų






                              Kadangi šis balsavimas nėra įpareigojantis, vargu ar jis atves šį kraštą prie oficialios nepriklausomybės, bet tai dar labai didina įtampą kurdų santykiuose su Bagdadu. Irakas su kaimynėmis griežtai nepritaria bet kokiems žemėlapio perbraižymams. Per spaudos konferenciją trečiadienį Kurdistano rinkimų komisijos pirmininkas Hendrinas Mohammedas paskelbė oficialius rezultatus: Kurdistano nepriklausomybei pritarė 92,73 proc. balsavusiųjų, kurių buvo daugiau nei 72 proc. Balsuota trijose autonominio Kurdistano krašto provincijos ir dar kai kuriose kurdų saugumo pajėgų kontroliuojamose teritorijose, į kurias pretenzijas reiškia Bagdadas. Irako ministras pirmininkas Haideras al Abadi anksčiau trečiadienį pareikalavo pripažinti negaliojančiu šios savaitės referendumą dėl autonominio kurdų regiono nepriklausomybės.

                              Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/worl....d?id=75890219

                              Komentuoti

                              Vykdoma...
                              X