Announcement

Collapse
No announcement yet.

Piliakalniai Lietuvoje

Collapse
X
 
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • #91
    Platelių ežero pilis

    Plateliai - didžiausias ir giliausias Žemaitijos ežeras, viena didžiausių Žemaitijos nacionalinio parko puošmenų.
    Ežeras tikrai labai gilus (nors vikipedija tvirtina, kad giliausia vieta apie 46 metrus, vietiniai žvejai sako (o jie tai jau žino), kad ežere esanti vieta, kurioje dugno nesama visai), itin skaidriu vandeniu, jame - 7 salos. Ir viena jų vadinama Pilies sala. Plaukte į ją patekti kiek sudėtingiau, užtat žiemą - kas sakė, kad žiema netikęs metas pilims ir piliakalniams tyrinėti?- kuo puikiausiai galima prieiti ledu ir savo akimis pasižiūrėti, kas ten gero. Ir tikrai, pilies sala ji vadinama ne be reikalo.


    Taigi, kas rašoma šios salos informaciniame stende.
    Sala - antra pagal dydį iš septynių Platelių ežero salų. Archeologinių ekspedicijų metų joje rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbtas titnagas, akmeninis kirvukas, kurie rodo, kad žmonės čia gyveno bent prieš 6 tūkstančius metų. Nors manoma, kad pirmieji pilį saloje galėjo pastatyti skandinavai arba kuršiai, jokių skandinaviškų ar kuršiškų dirbinių saloje nerasta.
    Pilis saloje pastatyta jau žemaičių, greičiausiai keturioliktame amžiuje. Žemėlapiuose pilis vaizduojama 1526, 1539 metais, nuo 1536 pilis tapo karaliaus Žygimanto Augusto nuosavybe, paskutinį kartą minima 1585 metais inventoriaus apraše kaip sunykusi: aprašoma kaip medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę, pilis nebetinkama naudojimui.
    Rytinėje salos dalyje, anot stendo, esanti krūmais apaugusi pelkė, kurioje seniau buvęs tvenkinys - vandens saugykla. Anot padavimų, tvenkinys buvęs išmūrytas, labai gilus, jame buvo laikomos žuvys.
    Platelių Pilies sala


    Arčiausia salą su krantu siejanti vieta - pusiasalis, vadinamas Šventorkalniu. Šioje vietoje į pilį saloje vedė medinis tiltas. Tilto poliai ir dabar tebėra išlikę po vandeniu.


    Viršutinėje foto atstumas iš tolo atrodo nedidelis, bet žiūrint iš salos pasirodo, kad ne toks ir menkas. Tiltas tiems laikams buvęs tikrai įspūdingas.


    Šiaurinėje salos dalyje, ant status šlaito - pylimo pėdsakai.


    Pažvelgus iš toliau, matosi ties pylimo kampais išdėstyti akmenys, sudarantys tam tikrą geometrinę formą


    Šioje vietoje salos šlaitas aukštas ir status - žiemą neužsikeberioti.


    O štai ir minėta pelkė salos rytinėje dalyje


    Nuožulni rytinė salos pakrantė, anot archeologinių tyrinėjimų, buvo sutvirtinta ištisiniu mediniu rentininiu pastatu, kurio kraštas ties pakrantės paaukštėjimu buvo sutvirtintas dar ir mūriniu bokštu, sudariusiu vieną gynybinį kompleksą, datuojamą XIV- XV a.
    Nesitikėjau kažko rasti, bet, mano džiaugsmui, rytinėje pakrantėje per kokius 6 metrus į ilgį plytų liekanomis nusėtas visas šlaitas, tame tarpe ir į gylį.

    Po plytomis kai kur matosi ir įtartinai vietoje išsidėstę akmenys


    Dar šiaurinėje dalyje esančio pylimo foto. Apsukęs salą pastebėjau, kad tiesia linija išsidėstę akmenys nuo jo veda į salos gilumą, kur, panašu, kažkokios akmeninės struktūros liekanos

    Čia ne plyta - lygus akmeninis stačiakampis blokas, kokio pusmetrio ilgio. Šalia jo - dar vienas, ir keistokas akmuo, sudarantys kaip ir kampą



    Gi gamta saloje palikta neliesta ir įspūdinga pati savaime.
    Čia auga ir gyvena į Raudonąją knygą įtrauktos rūšys, o šitiems ąžuolams - virš 200 metų.

    Komentuoti


    • #92
      Žemaičiai saugo Šatrijos ugnį

      Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Zmone...os-ugni/260169
      © Lietuvos žinios

      Komentuoti


      • #93
        Purmalių piliakalnis šiaurinėje Klaipėdos dalyje

        Kuršių Pilsoto žemės teritorija

        Datuojamas I tūkst. - XIIIa. Greta (PR) papėdės gyvenvietė (0,3 ha). Piliakalnis dešiniajame Purmalės (deš. Dangės intakas) upelio krante.

        Vaizdas iš pietinės, priešingos upeliui pusės. Iš šios pusės piliakalnį juosė pylimas.



        Aikštelė



        Vaizdas į vakarus, šiaurės vakarus nuo piliakalnio. Apačioje teka neužšalusi Purmalė, pro medžius šiek tiek matosi buvusio Purmalių dvaro pastatai.







        Purmalė ir piliakalnis





        Ir vaizdas pietų kryptimi



        Piliakalnio aikštelėje XIX-XX a. pr. buvo laidojami purmališkiai.

        Komentuoti


        • #94
          Ukmergės piliakalnis – vienintelis apšviestas


          https://www.ukzinios.lt/gyvenimas/ak...psviestas#null

          Koks debilas tokių turėklų būdu sugalvojo įsisavinti lėšas?

          Komentuoti


          • #95
            Originally posted by Eimantas Peržiūrėti pranešimą
            [h=2]Ukmergės piliakalnis – vienintelis apšviestas
            Koks debilas tokių turėklų būdu sugalvojo įsisavinti lėšas?
            Bet juk čia žiaurus vaizdas, Eimantai.
            Tas takas ant polių - jam juk pamatus turėjo pilti. Ar aš kažko nesuprantu.
            Piliakalnio kraštai - tai ir yra ta vieta, kur kadaise stovėjo sienos (jose ar prie jų paprastai būdavo kartu ir patalpos), kur guli viskas, kas galėjo išlikti, nes centras paprastai būdavo tuščias, nebent koks grindinys.

            Komentuoti


            • #96
              Storu sniego patalu užklotas Kačėniškių piliakalnis

              Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktual...is-1007-930448

              Komentuoti


              • #97
                Į kultūrinį gyvenimą grįžę piliakalniai

                Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Prie-...kalniai/257792
                © Lietuvos žinios

                Komentuoti


                • #98
                  Pakutuvėnų piliakalnis




                  Absoliučiai nerealus piliakalnis, atrodantis taip, lyg būtų čia dirbtinai atkeltas iš kitos vietos ir laiko. Gaila, ne pavasaris - bet tikiuosi čia kada apsilankyti ir gamtai sužaliavus, vaizdas turėtų būti neužmirštamas...


                  Piliakalnis stovi Minijos upės kilpoje esančiame slėnyje ir neturi aiškiai išreikšto sąlyčio su gretima aukštuma - atrodo taip, lyg būtų dirbtinai supiltas plokščiame slėnyje. Tai vienas iš tų piliakalnių, kuriuos kiti spėja buvus būtent supiltus. Archeologijos atlasas teigia, kad dabar matoma dalis - tik išlikęs piliakalnio pylimas, o pačią į vakarus buvusią piliakalnio aikštelę nuplovė Minija.
                  Varinę lentelę su saugomos kultūros paveldo vertybės pavadinimu, matyt, nusuko kryžiuočiai...


                  Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu, t.y. jis labai senas ir apie jį žinoma nedaug. Septintame amžiuje susiformavus dabar žinomoms baltų gentims, apytiksliai toje vietoje Minija kaip natūrali gamtinė kliūtis skyrė kuršių ir žemaičių teritorijas. Ilgainiui kuršiai ėmė stumti žemaičius į rytus, bet pradžioje čia galėjo būti rytinį kuršių pakraštį žyminti pilis. Greičiausiai ji priklausė aplink Karteną suformuotų piliakalnių grupei - VIII - X amžiuje Kartenos apylinkėse stipriai išaugo gyventojų skaičius ir čia pastatytos bent 7 stipriai įtvirtintos pilys. Aleksandravo apylinkėse žmonių gyventa nuo neatmenamų laikų, tad kairiajame šioje vietoje iš šiaurės į pietus tekančios Minijos krante pastatyta pilaitė, matyt, pastatyta jiems ginti - arba galėjo būti kuršių forpostas veržiantis į rytus. Jei pilis čia ir išliko ir vėlesniu laikotarpiu, ją, matyt, po Durbės mūšio įvykusio kuršių sukilimo metu sunaikino kryžiuočiai, kartu su kitomis Kartenos apylinkių pilimis. Tačiau, kadangi piliakalnis kažkodėl datuojamas būtent I tūkstantmečiu, o ne II pradžia, galimas daiktas esama kažkokių duomenų, kad tuo metu jis jau buvo apleistas.
                  Šiaurinis piliakalnio kraštas - beveik smailas. Būtent čia buvo pylimas, o kairiau, link upės buvusią dalį, spėjama esant Minijos nuplautą.


                  Vaizdas į Minijos slėnį. Po dešine esantis Minijos šlaitas - natūralus. Kaip susiformavo šis piliakalnis - neaišku. Gal kadaise jis buvo sala vidury upės, nuplovusios šlaitą aplinkui?



                  Piliakalnio šlaitai statūs, 9 metro aukščio, nesudarkyti jokių ES pinigais pastatytų laiptų ar liftų, sušalę į akmenį. Lygiai taip pat sėkmingai būtų galima užsikeberioti ant ledo kalno...


                  Laimei, pietinėje pusėje pavyko rasti kiek nuožulnesnę vietą. Žvilgsnis į Miniją iš pietinės piliakalnio pusės.


                  Centrinė piliakalnio aikštelės dalis. Pačiame vidury matoma nei tai duobė, nei tai nuošliauža į upės pusę.


                  O čia ne kas kita, kaip vos matomas slaptas takelis rytiniame piliakalnio šlaite. Su kietais padais pakibti ant paties 9 metrų aukščio ledinio šlaito buvo gan lengvabūdiška...


                  O štai ir takelio savininko rūmai bei pėdsakai. Iš viršaus ir apačios nė nesimatė. Toliau dar ir atsarginis išėjimas...


                  Ir medžiai ant piliakalnio
                  Last edited by ulfberht; 27th February 2018, 15:59.

                  Komentuoti


                  • #99
                    Keliaujant aukštyn Minijos upe, randamas labiausiai į pietus paupiu nutolęs Paminijo (Stalgėnų) piliakalnis.


                    Stovi irgi kairiajame Minijos krante, bet priklausė jau kitai - turbūt kalavijuočių minimai Lekemės žemei. Kažkokių tikslesnių duomenų apie jo likimą rasti nepavyko.
                    Piliakalnis, matyt, kuršiškas, bet dabar stovi pačiam Žemaitijos centre, į pietus nuo Plungės ir senovinio Gandingos krašto, šlovingame Stalgėnų miestelyje, seniau garsėjusiame stipriais vietiniais gėrimais. Kuršių nebėr, pilies nebėr, gėrimų nebėr, o piliakalnis liko.


                    Piliakalnis stovi natūralioje aukštumoje, priešais jį - dirbtinis pylimas, išraustas duobių, kurie pasirodė besą bulviarūsiai.


                    Šis piliakalnis stovi ne ant pačios Minijos kranto - jo papėdėje teka Luknos upelė, šiaurinės apylinkės užpelkėjusios


                    Piliakalnis pailgas, apaugęs savaiminiu mišku


                    Viršutinė aikštelė gan plati ir lygi, pilies būta nemažos


                    Šiaurinis šlaitas slenka į Lukną, sunkiai praeinamas



                    Apačioje - Lukna


                    Rytinėje piliakalnio pusėje žmonių sodyba, vakariniame šlaite - miško gyventojų namai



                    Iš rytų ir šiaurės piliakalnis praktiškai nepraeinamas, pažeidžiamiausią pietvakarinę pusę gynė prieš piliakalnį buvęs pylimas ir griovys (vaizdas nuo piliakalnio, pylimo būta už tų nukirstų šakų) ir greičiausiai kiti, mediniai, neišlikę įtvirtinimai


                    Šio, kaip ir kitų regiono piliakalnių, istorija baigiasi XIII amžiuje, kartu su jo buvusiais gynėjais - kuršiais.

                    Komentuoti


                    • Renavo piliakalnis


                      Dauguma šiaurės Žemaitijos gyventojų turbūt žino puikų Renavo dvarą, bet ne visi - apie porą kilometrų į šiaurę stūksantį Renavo piliakalnį. Paėjėjus Varduvos upe aukštyn, tolumoj, už gynybinio griovio, pasimato neaukštas piliakalnio pylimas.


                      Piliakalnis įrengtas Varduvos upės vingyje, pačiame kyšulyje.


                      Senovėje piliakalnio būta bent dvigubai aukštesnio - šioje vietoje upė išplatėjusi ir užtvenkta, pastačius Renavo hidroelektrinę jos lygis pakilo per pusę piliakalnio. Užtvanka, užtverianti upės vingį, stovi geras šimtas metrų nuo paties piliakalnio

                      O seniau upė aplink piliakalnį, matyt, buvo panašiai tokia pat, kaip dabar už užtvankos


                      1972 metais piliakalnį tyrinėjo archeologas Vitas Valatka, su jo surinkta tyrinėjimų medžiaga galima susipažinti čia:
                      http://lad.lt/data/com_ladreports/362/1-6.pdf

                      Archeologo rašoma:
                      Renavo piliakalnį Varduva supa iš trijų pusių. Atiteka ji iš pietino šono, apsupa rytinę piliakalnio dalį ir nuteka palei šiaurinį šlaitą. Kai buvo pastatyta Renavo hidroelektrinė, Varduvos vandens lygis žymiai pakilo ir dabar siekia piliakalnio šlaitus. Bangų mūša juos ardo, paplauti medžiai griūna į vandenį. Nuo dabartinio Varduvos vandens lygio iki piliakalnio aikštelės yra 5,5 m. Nuo piliakalnio aikštelės paviršiaus iki piliakalnio pylimo viršaus yra 1,5 m. Vadinasi, piliakalnis virš vandens iškilęs 7 metrus. Pagal vakarinį aikštelės kraštą eina 17 m. ilgio pylimas. Jo aukštis nuo aikštelės siekia 150 cm., o nuo griovio dugno, kuris yra išorinėje pylimo pusėje - 340 cm. Rytinis pylimo šlaitas yra 8 m. pločio, o vakarinis - 12 m. Taigi pylimo papėdė yra 20 m. pločio. 1972 m. liepos 26-28 dienomis buvo atlikti bandomieji šio piliakalnio tyrinėjimai. Ištirtas 24 kvadratinių metrų ploto piliakalnio pylimo gabalas ir trys 12 kvadratinių metrų ploto aikštelės gabalai.
                      Pylimas vakarinėje piliakalnio pusėje


                      Vaizdas nuo piliakalnio pylimo į gynybinį griovį


                      Be galo įdomi tyrinėjimo medžiaga atskleidžia, kaip piliakalnis buvo statomas:

                      Tyrinėjimai parodė, kad piliakalniui įrengti buvo panaudotas lygus Varduvos apsuptas aukštokas stačiakrantis kyšulys.
                      Pačioje pylimo apačioje ant seno nejudinto miškožemio buvo atidengtas anglių ir degėsių sluoksnis. Vietomis jo storis siekė net 40 cm., kitur buvo plonesnis - 15-25 cm. Atskutus tuos degėsius pasirodė, kad čia būta kirviais iškirsto ir sudeginto miško. Rasta nemažai anglies gabalų, kuriuose aiškiai matosi kirvio ašmenų žymės. Nukirsti medžiai buvę nuversti į pietvakarių pusę. Kirsta storoki, 12-15 cm. skersmens, ir plonesni medžiai. Iš nuodėgulių nustatyta, kad čia būta eglių, beržų, ievų, gluosnių, liepų ir ypač daug alksnių. Medžiai iškirsti ir sudeginti vasarą, nes rasta apdegusių lapų. Po medžių anglimis atidengta kai kur išlikusi suanglėjusi miško paklotė. Joje gausu smulkių šakučių, pernykščių lapų kotelių, kirminų apgraužtų išvartų ir nubirusių žievių.
                      Ant anglių ir degėsių piltas piliakalnio pylimas. Pirmiausia jis pradėtas pilti nuo aikštelės krašto. Iš pradžių piltas molis su miškožemio priemaišomis, o paskui užnešta nemažai gryno, kieto raudonojo molio. Jo sluoksnio plotis kai kur siekia 230 cm., o aukštis - 30-40 cm. To molio pylimėlio šlaitas iš vidaus pusės apgrįstas 17x11x7, 15x9x5, 9x10x5, 9x6x4 ir panašaus dydžio akmenų grindiniu. Išgrįstas 20-30 cm. aukščio gana status, apie 50o, pylimo papėdės šlaitas. Tarp akmenų rasta vienintelė šiame piliakalnyje puodo briaunos šukelė grublėtu paviršiumi.
                      Žemėse, kuriomis buvo apipilti degėsiai, rasta išbarstytų kaulų. Kaulai smulkių žinduolių ir paukščių, kai kurie aplaužyti. Galima manyti, kad šie kaulai yra pylimo statytojų maisto atliekos. Bet gali būti, kad šie kaulai yra kažkada kritusių gyvūnų, ir juos į pylimą atnešė kartu su žemėmis.
                      Toliau pylimas piltas iš gana vienodo molio. Jame yra šiek tiek miškožemio ir degėsių plotelių. Ypač intensyvus degėsių plotas buvo supiltas ant raudonmolio sluoksnio išoriniame šlaite. Matyt, prieš pradedant kasti griovį pirmiausiai buvo nukastos sudegintojo miško liekanos ir suneštos į pylimą.
                      Varduvos apsupta piliakalnio aikštelė


                      Vaizdas į šią vietą nuo upės:


                      Pietrytinė aikštelės dalis

                      Piliakalnis senovinis, supiltas dar gerokai iki kryžiuočių, galbūt net prieš susiformuojant baltų gentims:

                      Apie piliakalnio supylimo laiką galime spręsti tik iš vienos grublėtosios puodo šukės. Žinoma, pagal ją datavimas gana netikslus - III-IX a. Tikslesnį laiką turėtų parodyti rastųjų anglių radioaktyvumo analizė.
                      Tačiau pasirodo, kad pilis ant šio piliakalnio dėl kažkokių priežasčių iki galo įrengta taip ir nebuvo:

                      Pylimas supiltas iki 160 cm. aukščio ir paliktas. Jokių įtvirtinimų nei vidaus, nei išorės pusės šlaituose nepastebėta.
                      Ištirtame piliakalnio aikštelės 8 kvadratinių metrų plote po storoko miškožemio sluoksniu jokių žmonių gyvenimo pėdsakų nerasta. Jokių žmogaus veiklos pėdsakų nerasta nė aplink akmenį su vadinamąja pėda.
                      Iš viso to matyti, kad piliakalnis nebuvo baigtas įrengti, ir niekas jame nei gyveno, nei ilgesnį laiką slėpėsi.
                      Piliakalnis iš rytinės ir šiaurinės pusės



                      Vaizdas nuo upės iš pietinės pusės. Vietovė apsaugota pačios gamtos, kilpą daranti Varduva kyšulį statmenais krantais supa iš trijų pusių, palikdama siaurą priėjimą iš vakarų. Paaukštėjimas dešinėje kyšulio pusėje (už takelio ant šlaito) - piliakalnio pylimas.

                      Komentuoti


                      • Aknystėlių piliakalnį du kartus niokojo geležinkelio statybos

                        http://udiena.lt/projektai/item/1137...kelio-statybos

                        Komentuoti


                        • Padievaičio piliakalnis



                          Piliakalnis stovi pietų Žemaitijoje, porą kilometrų į pietus nuo Kvėdarnos ir įžymus tuo, kad čia kadaise stovėjo Gedimino pilis.
                          Taip, taip. Gedimino pilis. Tiesa, medinė.
                          Matyt, Gediminas čia pasistatė didžiajam kunigaikščiui asmeniškai priklausančią pilį, kuri tapo viena iš atramų prieš nesibaigiančius kryžiuočių puldinėjimus.

                          Kryžiuočių kronikose pilis minima nuo 1305 iki 1330 metų:

                          Apie Pagraudės ir Gardino valsčių nusiaubimą 1305 metais
                          Tų pačių metų žiemą brolis Eberhardas iš Firneburgo, Karaliaučiaus komtūras, su dviem tūkstančiais raitelių patraukė į Lietuvą. Tačiau negalime nepaminėti ir to, kad brolis Konradas iš Lichtenhageno, Brandenburgo komtūras, jį pralenkė, pasukdamas su didele kariuomene į Gardino pilies apylinkes, kurias ir nusiaubė, degindamas bei plėšdamas, nors daugiau ten nieko nepešė, nes Lietuvos žemės raiteliai irgi sujojo į šį valsčių. Trečią dieną po to tas pat brolis Eberhardas su savo kariuomene staiga įsiveržė, kaip, beje, magistro ir buvo iš anksto nurodyta, į Lietuvos valsčių, vardu Pagraudė, ir nusiaubė didžiąją jo dalį, degindamas ir plėšdamas. Tačiau brolių vėliava su savo sąjungininkais nuo ryto iki pietų stovėjo prieš Gedimino pilį ant kalno, kur minėtasis grafas iš Hoinbergo bei daugybė kitų kilmingųjų buvo įšventinti į riterius. Kai brolių kariuomenė patraukė atgal, jie surengė pasalas ir nukovė daugiau nei 20 lietuvių, kurie juos persekiojo. Daug ką šiame žygyje sudeginę, nukovė ar paėmė į nelaisvę tūkstantį netikėlių.

                          Apie Gedimino pilies papilio sudeginimą ir kitką 1317 metais
                          Tų pačių metų vasarą, apie šventą Joną Krikštytoją , tas pats maršalas su broliais ir Sembos vyrais nužygiavo link Pagraudės valsčiaus ir padalijo savo kariuomenę į keturias dalis; brolis Hartmanas ir brolis Fridrichas Kvicas su 60 vyrų turėjo užpulti kai kuriuos šio valsčiaus kaimus, bet žygiuodami pasiklydo ir nieko nenuveikė. Antra kariuomenės dalis, būtent brolis Fridrichas iš Libencelės, Ragainės komtūras, turėjo su 150 vyrų prieiti slapta prie Gedimino pilies ir ją paimti, tačiau pilėnai — nežinia, kuriuo būdu apie tai iš anksto įspėti,— pilį apgynė, nors papilį broliams ir pavyko visiškai sudeginti. Trečia dalis, būtent brolis Albrechtas iš Hageno bei 60 vyrų, užpuolė vieno kilmingo ir galingo vyro, vardu Sudargas, kiemą, jį pavertė pelenais drauge su aplinkiniais kaimais, jo žmoną su vaikais bei šeimyną su daugybe kitų moterų bei kūdikių paėmė į nelaisvę, o daugybę vyrų nukovė. Ketvirta kariuomenės dalis žygiavo su brolių vėliava, bet taip pat nieko nepešė, nes jos vedliai pasiklydo. Galop visa kariuomenė susirinko į vieną daiktą ir patraukė namo.

                          Apie Gedimino pilies papilio sudeginimą 1324 metais
                          Po to, gegužės 22 dieną, brolis Ditrichas iš Altenburgo, Ragainės komtūras, ir 44 broliai su 400 Sembos ir Notangos vyrų apyaušryje netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį, sudegino jį ir išžudė visus žmones, kuriuos jame surado, išskyrus tuos, kuriems pavyko pasprukti į pilį. Broliai neteko trijų Notangos vyrų, kritusių kovoje, ir dviejų, kuriuos paėmė į nelaisvę. Pakliuvo į nelaisvę ir brolis Oteris, tačiau neilgai trukus jam pavyko stebuklingai išsigelbėti. Žinoma, jis dešimt dienų išbuvo kelyje be maisto.

                          Ir - 1330 metais:
                          Apie Gedimino pilies ir jos papilio sudeginimą
                          Tuo pat metu Ragainės broliai su savo valdiniais apyaušryje, kai lietuviai dar miegojo, slaptai įsibrovė į Gedimino pilies papilį ir jį visą su žmonėmis, moterimis ir vaikais bei visais namų apyvokos daiktais iki pamatų sudegino, išskyrus 12 vyrų, kurie, pabėgę į pilį, išvengė mirties nuosprendžio.

                          Pilis buvo pastatyta ant stataus Jūros upės kranto


                          aukštumoje buvo iškastas griovys, už po - supiltas 7 metrų aukščio pylimas.


                          Prieš pylimą, matyt, plytėjo daug kentėjusi papilio gyvenvietė


                          Didžiulio, beveik 40 metrų pločio pylimo viršus šiuo metu suniokotas duobių


                          Už jo - vidurinė piliakalnio aikštelė


                          Vaizdas į pylimą iš aikštelės


                          Anais laikais piliakalnio aikštelė buvo bent dvigubai platesnė, šiuo metu ji slenka į Jūrą, slenkantis šlaitas pakeliui formuoja savotiškas terasas


                          Kaip sau norit, bet daugumoj piliakalnių yra... kažkas tokio. Kartais, būna, grįžti iš kur nors kaip išsunktas. O čia - keistas jausmas, lyg prisilietimas prie kažko. Ir net dienai baigiantis, jautiesi pasiilsėjęs , atsistatęs.


                          Už šios aikštelės - dar viena, žemesnė ir siaurėjanti, suteikianti visam piliakalniui trikampę formą


                          Vaizdas į šią vietą iš pačios piliakalnio papėdės


                          Piliakalnis stovi Jūros upės ir Vėžos upelės santakoje


                          Piliakalnio vakarinis šlaitas. Foto matomas iškilimas kairėje - minėtas pylimas, vidury - centrinė aikštelė, dešinėj - apatinė siaurėjanti aikštelė.


                          Vaizdas nuo pylimo į Jūrą.


                          Tolumoj matosi pakabinamo "beždžionių tilto" likučiai


                          Nuėjęs karstytis nesiryžau

                          Last edited by ulfberht; 10th April 2018, 15:13.

                          Komentuoti


                          • Piliakalniai – biurokratizmo džiunglių įkaitai?

                            Nors Klaipėdos miesto savivaldybės administracija yra parengusi miesto ribose esančių Žardės ir Purmalių piliakalnių tvarkybos projektus ir tam skyrusi finansavimą, įgyvendinti šiuos projektus truko valdininkų nesusikalbėjimas su Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos skyriaus specialistais.
                            https://www.atviraklaipeda.lt/2018/0...ngliu-ikaitai/

                            Komentuoti


                            • 2018 balandžio 25, Trečiadienis 08:00 Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

                              http://udiena.lt/projektai/item/1152...-ir-padavimais

                              Komentuoti


                              • Klaipėdos piliakalniai lieka už borto

                                Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Gimta...z-borto/264488
                                © Lietuvos žinios

                                Komentuoti

                                Vykdoma...
                                X