Announcement

Collapse
No announcement yet.

Piliakalniai Lietuvoje

Collapse
X
 
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • #61
    Bilionių piliakalnis (Šventkalnis)

    Piliakalnis stovi Šilalės rajone, Laukuvos seniūnijoje. Viena iš galimų Pilėnų lokalizacijų, kur 1336 metais ordino magistro Ditricho fon Alternburgo vedami 200 brolių ir 6000 vyrų užpuolė Žemaitijos Trappen žemėje stovėjusią Pillenen pilį. Egzistuoja kelios spėjamos Pilėnų vietos, viena jų - Bilionys geografiškai stovi tinkamoje vietoje - centrinėje Žemaitijoje, Bilionių naudai kalba ir aplinkybė, kad sunaikinus Pilėnus, prasidėjo kryžiuočių žygiai į šalia esančius Kaltinėnus, kuriuos būtent Bilionių piliakalnis ir blokuoja. Piliakalnyje būta stiprių įtvirtinimų - iki 5 juostų, esama kalbinio panašumo (Bilionys - Pilionys) ir nėra jokių rašytinių užuominų apie būtent Bilionių pilies puolimą, nors visos vietovės aplink buvo smarkiai ir nesyk puolamos.


    Piliakalnį juosia terasos, suteikiančios jam laiptuotos piramidės formą, nors žemutinės jau nuartos



    Tersasos nuo viršutinės aikštelės


    Piliakalnio viršutinė aikštelė

    Apačioje - pietinėje piliakalnio pusėje esanti Šventpelkė



    Terasų atodangose vietomis matyti akmeniniai sutvirtinimai - arba čia jau naujais laikais čia bandyta sustiprinti slenkantį šlaitą, arba tai buvusio kadaise grįsto šlaito likučiai


    O apačioje augančioje ąžuolų giraitėje slepiasi etnografinė sodyba - muziejus



    Komentuoti


    • #62
      Kaltinėnų piliakalnis



      Piliakalnis stovi 8,7 km. į rytus-pietryčius nuo Bilionių piliakalnio.
      Kryžiuočių kronikose Kaltinėnų žemė minima keliais pavadinimais - terra Kalctene, Caltenenen, Kaltanenen, Kalteneen, Kaltenarum terra.

      Šios žemės centras – stipriai įtvirtintas Kaltinėnų piliakalnis, esantis Pilės kaime, pačiame rytiniame Kaltinėnų miestelio pakraštyje.



      Kiek piečiau, 2 kilometrų atstumu – dar 3 šios žemės piliakalniai: du Gedminiškių vietovėje ir už 3 km dar vienas – Pagribyje.

      Dar viena galima Pilėnų vieta – čia juos buvus spėja istorikas ir politikas T. Baranauskas. Bet remiamasi pagrinde vien tik lingvistiniu argumentu – piliakalnis stovi Pilės kaime, taigi, Pilė =Pilėnai.

      Vis tik Pilėnai buvo užpulti ir sudeginti dar 1336 metais ir priklausė ne Kaltinėnams, o nežymiai Trappen žemei, o su pačiu kunigaikščiu Margiriu kryžiuočiai susidūrė dar anksčiau – 1329 metais žygio į Medvėgalį metu, kur minima kita jam priklausanti, bet nepulta pilis Gelindaine (galimai – Gelindėnai, t.y. likusios Margirio žemės buvo gerokai į rytus nuo Kaltinėnų), o daugybę kartų kronikose išlinksniuotos ir į vakarus esančios Kaltinėnų žemės puolimai prasidėjo tik 1370 metais.

      Taigi, pirmą kartą Kaltinėnų žemė pulta 1370 metais, kai Ordino maršalas surinkęs didelę kariuomenę iš Ragainės pradėjo platų Žemaitijos puolimą keliomis kryptimis, nuniokojo dideles teritorijas ir didele dalimi nekliudomi atsitraukė, bet prie Kaltinėnų kryžiuočių pajėgos buvo sumuštos ir kelias į centrinę Žemaitiją jiems buvo užkirstas.

      1375 metais Kaltinėnų apylinkės buvo užpultos ir nuniokotos dar kartą, bet mišku besitraukiančius kryžiuočius vėl užpuolė žemaičiai ir juos sumušo – „pagonys tik svaidė į juos ietis, akmenis ir vėzdus mirtinai žeisdami nepaisant šalmų ar šarvų“, kryžiuočiai buvo priversti nulipti nuo arklių ir stoti į kovą, kurioje žuvo 21 brolis bei „daugelis kilmingųjų“.

      Sekantis žygis – 1377 metais, be ordino žygyje dalyvavo ir Austrijos hercogas Albrechtas III su 62 riteriais ir kilmingaisiais , visos kariuomenės dydis galėjo siekti 32 000. Ši kariuomenė nuniokojo visą Žemaitiją nuo Kaltinėnų galimai iki pat Neries, kur ją tik Kęstutis atrėmęs.

      Dar vienas žygis – 1389 metais, kuomet kryžiuočiai užpuolė „neįspėtą Kaltinėnų žemę“ ir vėl ją nuniokojo, grįžtant vėl buvo pavyti kontratakuoti, bet daugumoj „laimingai grįžo namo“. Paskutinį sykį regioną kryžiuočiams nuniokoti pavyko 1400 metais.

      Piliakalnį juosė net 5 pylimai.


      Statūs šlaitai iš visų pusių,


      išskyrus šiaurės rytus, kur šlaito nėra. Čia greičiausiai būta vartų į pilį, bei papilio, kurį saugojo toliau matoma eilė griovių ir pylimų su buvusiais įtvirtinimais ant kurių dabar uždėti mediniai tilteliai.




      Šiuo metu piliakalnis gerokai apniokotas, tame tarpe ir jį "civilizuojant" - užpylė ir užlygino kažkokius ten kvailus griovius ir pylimus, ir vietoj jų įrengė gražų keliuką ir automobilių stovėjimo aikštelę piliakalnio lankytojams!



      Vaizdas nuo aukščiau matomų tiltelių į priešpilį, toliau matosi dar vienu grioviu ir pylimu apsaugota pagrindinė aikštelė.


      Aikštelės viršus. Aikštelė – nelygi, išgaubtos formos, gal čia būta dar vieno, jau nuarto paaukštinimo, ant kurio stovėjo pagrindinis įtvirtinimas. Aikštelėje rasta pentinų, akmeninių sviedinių ir kitų radinių, dabar centre pastatytos dvi vėliavos, o greičiausiai buvusio pagrindinio bokšto vietoje - jį vaizduojanti laisvos formos akmeninė abstrakcija.


      Piliakalnį juosiantys pylimai, išskyrus labiausiai įtvirtintą juostą aplink piliakalnio viršų,



      ilgainiui buvo užlyginti ir dabar išliko daugiau mažiau matomų piliakalnį juosiančių terasų pavidalu




      Vaizdas nuo piliakalnio į apylinkes



      Apačioje matoma sodyba ir medinis paminklas Vytautui


      Last edited by ulfberht; 11th September 2017, 13:33.

      Komentuoti


      • #63
        Kokią paslaptį slepia Bilionių piliakalnis?

        Nuo rugsėjo 25 d. Šilalės rajono savivaldybės iniciatyva pradėti Bilionių piliakalnio archeologiniai tyrimai. Archeologinei ekspedicijai vadovauja doc. dr. Gintautas Zabiela, prie darbų prisideda ir aktyvi Bilionių kaimo bendruomenė bei seniūnija. Tyrimus žadėta baigti rugsėjo 29 d., tačiau atkasti radiniai privertė atsisakyti pirminio plano ir tyrimus pratęsti spalio 4-5 dienomis.
        https://silalesnaujienos.lt/naujieno...u-piliakalnis/

        Komentuoti


        • #64
          Originally posted by Eimantas Peržiūrėti pranešimą
          Kokią paslaptį slepia Bilionių piliakalnis?



          https://silalesnaujienos.lt/naujieno...u-piliakalnis/
          Kodėl !?
          Kodėl per praėjusias dvi savaites bent 3 kartus pravažiavau pro Bilionius, ir netyčia neužsukau į patį piliakalnį pasižiūrėti kasinėjimų o gal net pakalbėti su archeologais?
          Pridėkit galvą į sieną daužantį "smailą"...

          Komentuoti


          • #65
            Gerai. Nusiraminimui persikelkim į netoliese Bilionių buvusią Karšuvos žemę.

            Karšuva – kadaise viena pagrindinių Žemaitijos žemių, plytėjusi dabartinės Šilalės, Tauragės, Jurbarko rajonuose. Čia stovėjo vienos žymiausių ir svarbiausių pilių – Veliuona, Aukaimis, Bisenė. Savo nelaimei, ši žemė 13 a. tapo pagrindiniais kryžiuočių vartais į Žemaitiją, o eventualiai – ir Lietuvą.
            Turiningiausią ir tragiškiausią, pilną išdavysčių istoriją, turbūt turi Aukaimio pilis, pro kurią vedė vienas pagrindinių kryžiuočių kelių.



            Plačiausiai kovas dėl Aukaimio aprašo tų įvykių amžininkas Ordino kronikininkas Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“. Sunku skaityti tą knygą – būtent tas atvejis, kai, kaip sakoma, versdamas puslapį junti kaip rankos tepasi krauju... prisiminkim šią pilį.
            Taigi, pirmą kartą Aukaimis minimas1285 metais. Tais metais 100 kryžiuočių, vedamų skalvio Girdilos, įsibrovė į Aukaimio apylinkes, bet perspėti pilies gynėjai staigiu smūgiu visus išmušė:
            „1285 viešpaties metais vienas skalvis, vardu Girdila, prieš atsivertimą saviškių didžiai gerbiamas, pasigyrė, jog, turėdamas šimtą ginkluotų vyrų, galėtų pridaryti lietuviams visokeriopų eibių. Kai broliai jam juos išskyrė, jis ir patraukė su jais prie Aukaimio pilies, tačiau šios pilies vyrai, išdaviko iš anksto įspėti, susibūrė į vieną vietą, staiga juos užpuolė ir nukovė visus, išskyrus kelis, kuriems pavyko pasprukti.“

            1290 metais 36 vyrai iš Aukaimio apylinkių patys surengė žygį į Ordino teritoriją:
            „Po šio įvykio (gegužės mėnesį užpultos Kolainių pilies apylinkėse lietuviams pavyko pričiupti Ragainės komtūrą) lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami jie metė — kaip reikalauja jų papročiai — burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal. Tuo tarpu Ragainės broliai, sunerimę dėl savo žmonių naikinimo ir norėdami apsisaugti nuo būsimų pavojų, pasiuntė žvalgus, turėjusius saugoti kelius; vienas iš jų skubiai sugrįžo ir pasisakė matęs minėtuosius plėšikautojus. Todėl brolis Liudvikas iš Libencelės ir brolis Markvardas iš Revelingės su dviem kitais broliais ir 26 ginklanešiais juos pasekę užpuolė viename lauke ir 25 iš jų nukovė.“

            Ilgainiui pilies apylinkės buvo pradėtos siaubti reguliariai. 1229 metais pilis užpulta po nesėkmingo Veliuonos (tekste - Junigeda) pilies puolimo:
            „Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną, brolis Henrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais šimtais vyrų išjojo link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo ginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių, kurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos tikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų. Po to broliai, pasitraukę su kariuomene, kurį laiką ilsėjosi vienoje vietoje; ilgokai ten taręsi, galop visi nusprendė, kad, šiaip ar taip, nedera tuščiomis rankomis grįžti namo. Todėl, įsibrovę į Aukaimio pilies apylinkes, jas nuniokojo, degindami ir piešdami. Paėmę į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, patraukė su dideliu grobiu atgal. Kadangi šio valsčiaus raiteliai prieš vieną dieną buvo išskubėję į Junigedą išgirdę triukšmą, kurį broliai buvo ten sukėlę, pasileido jų persekioti vieni pėstininkai, užstodami kelią viename miške, kurį broliai greitai perėjo ir, lauke juos užpuolę, 12 nukovė, tuo tarpu kiti, pasileidę bėgti, vėliau nė nedrįso rodytis.“

            Sekantis Aukaimio apylinkių puolimas įvyko 1300 metais:
            „Tais pačiais metais brolis Henrikas iš Dobino ir kiti broliai su 200 vyrų įsiveržė į Aukaimio pilies apylinkes ir, sudeginęs šešis kaimus, pasitraukė paėmęs į nelaisvę ar išžudęs žmones. Lietuviai vydamiesi ne vieną kartą juos smarkiai puolė, todėl abi šalys turėjo didelių nuostolių sunkiai sužeistaisiais.“

            Ilgainiui, nesisekant atvirai paimti pilies, Ordinas tam reikalui pasitelkė išdaviką:
            „Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika. Dėl to, prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta atidarė pilies vartus, ir broliai, ten įsibrovę, visus išžudė, išskyrus vieną, būtent Sudargo sūnų, kuris vis dėlto buvo sunkiai sužeistas. Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį Draiką nuvedė į Ragainę, kur jis su visa šeimyna buvo pakrikštytas.“

            Nepaisant to, Aukaimio pilis buvo atstatyta, bet 1305 metais pilis vėl buvo užpulta ir vėl išduota – pilis sugriauta ir gynėjai išžudyti dar kartą:
            „Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir priėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę ar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
            Trisdešimt šios kariuomenės krikščionių žuvo nuo kalavijo, o brolis Henrikas iš Volferštorfo pateko į užvartą ir visa kariuomenė per jį perėjo. Takas čia buvo toks siauras, kad niekas jo negalėjo apeiti, todėl visi ėjo per jį. Skydas, kuriuo jis, negalėdamas atsistoti, prisidengė, sutrupėjo į mažiausius gabalėlius. Galop, kai jau visi per jį perėjo, jis, dievo padedamas, pasikėlė; kadangi neturėjo žirgo, be to, kadangi tolumoje matė tarną, sėdintį ant žirgo ir vedantį kitą ristūną — pažabotą juodį, jis nuėjo prie jo ir pasiprašė vieno žirgo, tačiau šis įniršęs užjojo ant jo, parbloškė jį žemėn ir, kelis kartus prajojęs, jį sutrypė. Vis dėlto brolis Henrikas trypiamas įsikibo į juodo žirgo pavadį, sutramdė ristūną, užsėdo jį ir pasuko link brolių kariuomenės; ten jis pradėjo puldinėti nuo vieno prie kito, klausinėdamas, kieno tas juodis, tačiau neužtiko žmogaus, kuris jį būtų kada matęs, todėl paleido žirgą ir bematant jį prarado, kaip anksčiau prarado tarną. Mat juodu pranyko, ir niekas negalėjo suvokti, kur juodu pragaišo.“

            Net ir po to pilis buvo atstatyta dar kartą. 1328 metais kryžiuočiams pavyko netikėtai pilį užpulti ir sudeginti jos papilį:
            „Neilgai trukus po to tie patys Ragainės broliai užpuolė su savo valdiniais, pilėnams bemiegant, Aukaimio papilį ir jį iki pamatų sudegino; neskaitant 4 vyrų, buvusių pilyje, ir saujelės pabėgusių, visi kiti žuvo arba nuo ugnies, arba nuo kalavijo drauge su žmonomis, vaikais, galvijais ir gyvuliais.“

            Paskutinį kartą daug iškentėjusi pilis sudeginta 1329 metais vykusio kryžiaus žygio metu, jungtinei kryžiuočių kariuomenei žygiuojant į patį žemaičių žemės centrą - Medvėgalį. Daugiau pilis atstatyta nebebuvo ir vėliau toje vietoje kryžiuočių beminimas tik Aukaimio laukas.

            Piliakalnis - ištęstos formos, bet ne toks siauras, kaip galima pamanyti


            Jo šiaurinėje dalyje - nuo likusio piliakalnio atkirsta apie 10 metrų pailga aikštelė


            Čia, matyt, stovėta kažkokio nedidelio atskiro įtvirtinimo, gal bokšto?


            Priešingoje - pietinėje piliakalnio pusėje - dirbtinis griovys, skiriantis piliakalnį nuo gretimos aukštumos bei pylimas




            Piliakalnio aikštelės viršus žvelgiant nuo pylimo:


            Rytinis piliakalnio šlaitas (pylimą užstoja medžiai):


            Pilis stovėjo stovėjo Ančios ir Ūkio upių santakoje:


            Rytinėje pusėje tarp piliakalnio ir jo atkirstos dalies esama kažko panašaus į nusileidžiančią terasą, galimas daiktas, čia būta vartų į pilį. Tokiu atveju, būtent čia pro išdavikų atvertus vartus bent dukart įsiveržė kryžiuočiai...


            Na, o dabar piliakalnio papėdėje stovi gražus Batakių miestelis

            Komentuoti


            • #66
              Originally posted by Eimantas Peržiūrėti pranešimą
              Kokią paslaptį slepia Bilionių piliakalnis?

              https://silalesnaujienos.lt/naujieno...u-piliakalnis/
              Archeologai tikisi suradę Pilėnus
              http://www.15min.lt, 2017.10.07

              Radiniai Bilionių piliakalnyje, Šilalės rajone, pranoko archeologų lūkesčius. Juos dar turės ištirti specialistai, tačiau Klaipėdos universiteto mokslininkai įsitikinę, kad gali pasitvirtinti hipotezė, jog senieji Pilėnai buvo įsikūrę būtent Bilionių piliakalnyje.
              Last edited by Danas; 10th October 2017, 15:19.

              Komentuoti


              • #67
                Ne visi piliakalniai tyrinėti, garsūs ir įžymūs, bet užtat tuo jie paslaptingesni. Užtat nepakenks užsiminti ir apie juos...

                Juškaičių piliakalnis



                Seni žmonės kalba, o jie tai jau žino, kad šiame piliakalny esą paslėpti lobiai:

                "Lobių paieška ir kalba apie juos pinasi senuose padavimuose apie archeologinį paveldą. Turbūt nerasime nė vieno piliakalnio, kuriame, anot padavimų, nėra paslėptų lobių, juos saugo paslaptingosios jėgos. Tarpukario metais dirbusios Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje apie Juškaičių piliakalnį rašoma: „Kalne esą dideli aukso turtai paslėpti. Aplinkiniai kalno gyventojai tiki esant kalno viduryje kokius nors požemius, tai sprendžia iš balso atsimušančio sudavus kuo nors į kalną ir žmonių pasakojimų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusiam kalno savininkui Savickui buvo siūloma 200 rublių, kad duotų kasinėti kalną, bet jis nedavęs, nes kalną be galo mylėjęs“.
                Apie šį piliakalnį 1932 metais „Ūkininko patarėjuje“ B.Buračas rašė: „Jei kalnas nebūtų toks keistas, gal būtų visų užmirštas, kaip užmiršta jo praeities istorija. Dabar vien nepaprasta jo išvaizda stebina ir baugina kiekvieną. Jo išvaizda primena milžinišką kapą, ar grabą. O naktį ir nebaugūs pro jį bijo eiti. Ir pas kalną randami daiktai esą nepaprastos išvaizdos. Kartais esą randami milžiniški žiedai, tokie dideli, kad šių laikų diktas vyras ant visos rankos gali užmauti. Daug randama ir tokių daiktų, kurių esą negalima žinoti, kas per daiktas. Todėl neveltui apie jį yra daug įvairių ir pasakų girdima šioje apylinkėje. Daug kas šneka ir sapnuoja kalne esant didžius turtus, pilies rūmus ir gražuolę karalaitę“.
                http://www.kurjeris.lt/layout/set/pr...oginiai-lobiai

                Piliakalnis yra Tauragės rajone, netoliese aprašyto Batakių piliakalnio - iš Tauragės privažiavus Skaudvilę reikia sukti į kairę ir už kokių 5 km. jį pamatysime po kaire.



                Deja, piliakalnis pilnai neišliko, jį ištiko tipiškas likimas - tarpukary dalis jo buvo nukasta žvyrui, žvyruojant greta esantį kelią. Nukasta būtent nuo kelio pusės esanti dalis, kur buvo ir pylimas.
                Piliakalnis stačiakampio formos ir tikrai primena kapą arba karstą. Šlaitai statūs, apaugę žemaūgiais medeliais.


                Piliakalnio aikštelė ir vaizdas į apylinkes. Jei kažkur pylimo ir išlikę, per neprižiūrimą augmeniją jo nesimato.


                Nuo plento piliakalnį supa privačios pievos ir kanalai, tai prieiti sudėtinga. Privažiavimas žvyrkeliu iš priešingos pusės, kur kažkoks nenaudėlis keturračiu užmaujojo ant paties piliakalnio, užtat padarytu atskardžiu galėjo užsiropšti nesusitepant baltų kelnių...

                Komentuoti


                • #68
                  Pirminiai 2017 m. Bilionių piliakalnio tyrimų rezultatai

                  https://silalesnaujienos.lt/naujieno...mu-rezultatai/

                  Komentuoti


                  • #69
                    Kuršių Ceklio žemės pietrytinėje dalyje XIII a. dominavo 1253 m. Kuršo dalybų aktuose minima Zegere pilis. Stovėjo ji ant dabartinio Gegrėnų piliakalnio ir kontroliavo teritoriją nuo pietinio Platelių ežero krašto pietvakariuose iki Gardų (Žemaičių Kalvarijos šiaurėje) ir iki nepraeinamu mišku apaugusių teritorijų rytuose ties Varduvos upe, kur kuršių žemės ir baigėsi. Gegrėnai, manoma, žemės centru tapo jau kuršių epochos pabaigoje, prieš tai didesnę svarbą galėjęs turėti netoliese esantis tai pačiai žemei priklausantis Pučkorių piliakalnių kompleksas (Pučkorių II ir III piliakalniai, fotografavau tik III, dėl II nebuvau tikras, ar čia tas).

                    Gegrėnų piliakalnis randamas pavažiavus į pietryčius už Žemaičių Kalvarijos. Tiksliau - du piliakalniai, iš senesniojo pirmo piliakalnio žmonės ilgainiui persikėlė į kitoje kone prarajos pusėje esantį didesnį naują. Matyt, Pučkorių pilys dominavo kuršiams gyvenant senajame Gegrėnų piliakalnyje. Piliakalniai apaugę mišku, laimė, priėjimą palengvina įrengtas pažintinis takas.


                    Senasis piliakalnis neaukštas, matyt, per šimtmečius nuartas, priekyje matyti kažkokios duobės - kažkas bandęs kasinėti, o gal ir karų palikimas. Įžvelgti buvusius griovius, pylimus - sudėtinga, bet pylimas ir viena gynybinė terasa, matyt, buvę toj vietoj, kur dabar laipteliai.


                    Piliakalnio aikštelė apaugusi mišku, nelygi.


                    Piliakalnį iš dviejų pusių juosė giliame skardyje tekantis upelis, iš kitų dviejų - turėjo būti dirbtiniai įtvirtinimai. Nuo skardžio pusės piliakalnis buvo labai status ir neprieinamas, bet per mišką foto dabar nieko nebematyti.


                    Toliau kelias veda į antrąjį piliakalnį, miške pakeliui matomi kažkokie neaiškūs apskritimo formos kauburiai su duobelėmis viduryje, nežinau, gal susiję su kažkur toje vietoje turinčiais būti informacinėje lentoje nurodytais pilkapiais.


                    Antrasis piliakalnis labai didelis ir iš trijų pusių gana nuožulnus,


                    o iš ketvirtosios nuo senojo piliakalnio pusės jį skiria ištisa praraja (vėlgi, per mišką nieko nesimato)


                    Piliakalnio viršūnė gan lygi ir neišraiškinga, matyt, irgi nuarta



                    Krito į akis keistas dalykas - pylimo ir gynybinio griovio likučiai ne tolygūs, o gan smulkiai išraityti



                    Piliakalnio šlaitas vaikščiojantiems ne laipteliais - ties įsmegtu kuolu eina gynybinio griovio likučiai (irgi išraityti), leidžia įsivaizduoti piliakalnio vaizdą jei ant jo nebūtų vešlios augalijos.

                    Apie pilies likimą kryžiuočių epochoje duomenų rasti nepavyko.
                    Last edited by ulfberht; 25th October 2017, 12:00.

                    Komentuoti


                    • #70
                      Tie zigzagai (jei gerai įžiūriu telefone) panašu, kad paskutinio karo apkasų likučiai.

                      Komentuoti


                      • #71


                        Radiniai Pyplių piliakalnyje pranoko lūkesčius

                        Archeologų komandos, kasinėjusios netoli Kačerginės esančio Pyplių piliakalnio papėdę, radiniai pranoko lūkesčius: rasta iki šiol nežinota paleolito, arba senojo akmens amžiaus, gyvenvietė.







                        Pilnas tekstas:http://kauno.diena.lt/naujienos/kaun...st-metu-834102

                        Komentuoti


                        • #72
                          Originally posted by Eimantas Peržiūrėti pranešimą
                          Tie zigzagai (jei gerai įžiūriu telefone) panašu, kad paskutinio karo apkasų likučiai.
                          Šimtu procentų negaliu užgarantuoti, bet tai būtų vienas logiškesnių paaiškinimų - piliakalnį, taip sakant, visai galėjo pakartotinai panaudoti pagal paskirtį. Tai paaiškintų ir duobes ant pirmojo piliakalnio - irgi gali būti apkasų ar sprogimų pėdsakai.

                          Komentuoti


                          • #73
                            Tokiu atveju jau greičiau ne paskutinio, o WWI. Tada apie Kauno tvirtovę buvo įrengtos 3 gynybinės linijos.

                            Komentuoti


                            • #74
                              Klaipėda.
                              Piliakalniams bandys įkvėpti gyvasties

                              Mieste esančius Žardės ir Purmalių piliakalnius ketinama sutvarkyti ir pritaikyti lankytojų poreikiams. Planuojama, kad pirmajame darbai startuos kitąmet, antrajame – dar po metų.
                              http://klaipeda.diena.lt/naujienos/k...vasties-836507

                              Komentuoti


                              • #75
                                Girgždūtės piliakalnis





                                1314 metai, pati Vytenio valdymo pabaiga.
                                Vytenis nėra labiausiais žinomas Lietuvos didysis kunigaikštis, bet jo valdymo metais Lietuva ne tik gynėsi, bet ir pati puolė tiek Livoniją, tiek Prūsiją. Ateinančiais 1315 metais nesėkmingai bus bandoma paimti Ragainę ir Klaipėdą. Kita vertus, jau 1316 metais, atvykus daugybei piligrimų iš Vokietijos („Reino krašto“) bus bandoma nesėkmingai paimti Medvėgalį, teisybė, tuokart kryžiuočiai atsibaudė patys („broliai neteko net 50 vyrų nukautaisiais“).

                                Gi 1314 metais Livonija gynėsi pati, o kryžiuočiai surengė porą niokojamųjų žygių į Žemaitiją. Apie tai rašo Petras Duisburgietis:
                                „1314 viešpaties metais, tas pats brolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais žygiavo į Medininkų valsčių; keli lietuviai, naktį įsibrovę į jo palapines, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius, todėl krikščionių kariuomenė kiaurą naktį nematė ramybės. Vis dėlto šitai neįbaugino brolių taip smarkiai, kad jie nors kiek būtų uždelsę pradėtąjį viešpaties darbą. Skatinami karšto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami viešpačiu, jie iki galo padarė visa, ko buvo ėmęsi mūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei. Štai todėl kitą dieną jie įsiveržė į minėtąjį valsčių ir per tris mylias į vieną bei kitą pusę jį nusiaubė, degindami bei piešdami, o nužudę bei paėmę į nelaisvę septynis šimtus žmonių, sugrįžo namo su dideliu grobiu.
                                Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias, tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sisditen (castrum Sisditen), kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų, kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami.“


                                Pagal vieną labiausiai paplitusių versijų, Sisditen pilis stovėjo būtent Girgždūtės piliakalnyje.


                                Kaip spėjimas – Sisditė siejama 4 km. nuo Girgždūtės buvusiu Spasčių kalnu, sudariusiu Girgždūtės gynybinio komplekso dalį, dar kitas variantas – tai galėjo būti Sprūdės piliakalnis, bet apie jį fotoataskaitą šiame forume jau esu pridėjęs. Tuo tarpu T.Baranauskas Sisditen pilį sieja su Šiuraičių piliakalniu į vakarus nuo Medininkų, teigdamas, kad Sisditen – iškraipyta Siraiten forma. Tikslių įrodymų nesant, pabandykim pasižvalgyti po Girgždūtės piliakalnį.

                                Piliakalnis stovi pačioje Žemaitijos širdyje, kiek į pietryčius nuo Varnių. Girgždūtė - privačioje žemėje, todėl piliakalnis smarkiai apleistas, apaugęs krūmais ir užverstas nuovartomis. Kai kurios, panašu, padarytos tyčia, greičiausiai ant valstybinės ir privačios žemės ribos, užkertančios kelią tolyn dar gerokai iki piliakalnio.


                                Na, niekis, kryžiuočiams dar sunkiau buvo – savininkai atsišaudė.
                                Kelias prasideda šiaurinėje dalyje ir veda į pietus - pailgas aukštyn kylantis kalnagūbris tęsiasi kokį kilometrą, tai išplatėdamas iki kelių šimtų metrų, tai susiaurėdamas iki –niolikos. Iš šonų - mišku apaugę skardžiai, dešinėje - Kražantės ištakos.


                                Jo pabaigoje - didžiulis (aikštelės ilgis – 130 metrų) piliakalnis, labiau primenantis įtvirtintą gyvenvietę, nei pilį. Šiaurinė aikštelės pusė:



                                Pietrytinė piliakalnio dalis apjuosta dviem pylimų eilėmis,



                                Visą kompleksą užbaigia iškart už pietrytinių įtvirtinimų virš aplinkinio landšafto iškilusi nemažo ploto gamtos apsaugota lygi aikštelė, be pylimų, bet šlaitai labai aukšti ir statūs, matyt, kadais čia būta priešpilio.


                                Pati aikštelė smarkiai apaugusi mišku ir krūmais.



                                Vakaruose, iš visko sprendžiant, buvę vartai į pilį. Čia kokių 4 metrų tuščia erdvė 6 metrų pločio pylime. Kadaise šią vietą saugojo žmonių, dabar – gamtos sukurti vartai. Gal sunku įžiūrėti, bet vartų vietą žymi gerai matoma išvarta, abipus jos yra pylimas.



                                Perlipam "vartus" ir sveiki atvykę į pilį


                                Ties "vartais" - tik vienas, bet galingesnis nei kitose vietose pylimas,



                                pylimas nestovi ties pačiu šlaito kraštu, už jo - dar keliolika metrų, sudarančių lyg ir papildomą terasą, už kurių - į neįžengiamas pelkes besileidžiantis skardis


                                o šiaurės rytuose – pylimas apkritai nutrūksta, o šlaitas leidžiasi tiesiai į prarają.


                                Piliakalnis susideda iš dviejų dalių – neįtvirtintoje vakarinėje dalyje spėjama buvus pagonių kulto vietą:
                                „Vakariniame pakilime, tarp trakų randasi kiaušinio ovalo išvaizdos mažas ežerėlis. Prieš keletą metų vietos kolūkio vadovybė neapgalvotai iškasė griovį ir 200 m aukštumoje pelkėjantį ežerėlį nusausino. Apie šio ežerėlio slaptingumą buvo sukurta įvairių padavimų. Vieni mini, kad dugne esą užburti lobiai, kiti pasakoja apie iškylančius vaiduoklius, žvengiančius arklius ir t.t.
                                Senovės žemaičiai ant Girgždūtės, kaip ir ant Šatrijos kalno garbino pagonių dievus, kryžiuočių antpuolių laikais čia vyko kovos.
                                Už 4 km į Rytus yra Spasčių kalnas - priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Pasakojimuose minima, kad Spasčių kalnas buvęs po žeme slaptais keliais sujungtas su Girgždūte. Spasčių kalno pavadinimas rodo, kad čia priešui buvo paspendžiami spąstai.
                                Apie prisiartinančių priešų pavojų apylinkių gyventojams buvo pranešama liepsnų prošvaistėmis ir trimitų garsais. Padavimuose sakoma, kad Girgždūtės kalno vardas kilęs nuo žodžių "Girdžiu dūdas". Kiti padavimai nurodo kalno vardą kilus nuo žemaičio karvedžio Girgždo, kurs žuvęs kovose su kryžiuočiais ir buvęs ant kalno palaidotas.“
                                Varnių kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas (1907-1984), A. Ivinskis.

                                Deja, pradėjo temti, tai vakarinę piliakalnių komplekso dalį teko atidėti kitam kartui.
                                Last edited by ulfberht; 9th November 2017, 16:49.

                                Komentuoti

                                Vykdoma...
                                X