Announcement

Collapse
No announcement yet.

Piliakalniai Lietuvoje

Collapse
X
 
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • #46
    Griežė – šiauriausias kuršių Ceklio žemės taškas (netoli dabartinės Mažeikių Naftos), kuris šiaurėje ribojosi su šiaurės Kuršo Bandavos žeme ir jau minėta „žeme tarp Skrundos ir Žiemgalos“, kurios etninė sudėtis nelabai aiški. Aplankytas Griežės I piliakalnis (kažkur už kilometro aukštyn Varduva yra Griežė II, bet kelio prie jo nėra, eiti laukais miškais, tai atidėjau kitam sykiui). Piliakalnis įrengtas vaizdingame Varduvos upės dešiniajame krane,


    10 + metrų aukščio statmenais šlaitais.




    Piliakalnio aikštelė pailga, stačiakampio formos:

    Vaizdas nuo šiaurinio šlaito į Varduvą:



    Papėdėje būta ir 0,5 ha ploto gyvenvietės.

    1264 m. Griežės pilį užpuolė, apiplėšė ir iki pamatų sudegino Livonijos ordino magistro Konrado Manderno puspenkto šimto raitų vyrų kariuomenė.
    (http://www.mke.lt/Grie%C5%BE%C4%97)




    Komentuoti


    • #47
      Kad piliakalnių tema nebūtų nuobodi (čia kažkokia kalva, ir ten - kalva), leidau sau parašyti nedidelį istorinį ekskursą, kurio fone, tikiuosi, aprašomos vietovės, tame tarpe Griežės ir kitos pilys, įgis kitą prasmę.

      Taigi, Kuršo nukariavimo istoriją galima pradėti apie 1173 metus, kai vyskupas Meinchardas čia įkūrė vokiečių riterių vienuolių koloniją ir pradžioje krikščionybę platino taikiai. Bet 1196 m. atvykęs antrasis vyskupas Bertoldas buvo priverstas bėgti, o popiežius Celestinas III paskelbė kryžiaus žygį prieš kuršius ir lyvius. 1198 metais Bertoldas su kariuomene išsilaipino Kurše, tiesa, jau pirmame mūšyje buvo nukautas.

      Trečiasis lyvių vyskupas Albertas 1202 metais įkūrė Kalavijuočių ordiną, kuris turėjo jėga išspręsti krikščionybės platinimo lyvių, sėlių, latgalių ir kuršių žemėse problemą ir pagal užgrobtų lyvių žemių pavadinimą dar buvo vadinamas Livonijos. Pradžioje reikalai su kuršiais kaip iš pypkės nėjo – 1210 metais kuršiai paskandino vokiečių laivyną ir net bandė paimti Rygą, apsiginti vokiečiams vos pavyko – miesto gynybon stojo net moterys ir vaikai. Nepaisant to, 1207 metais Ordinas nukariavo lyvius, ateinančiais metais –sėlius, o iki 1230 metų – ir latgalius.

      1230 metais kalavijuočiai surengė pirmą žygį ir prieš kuršius, kurie į tą laiką kažkokiu būdu susilpnėjo – galbūt vokiečiai įsiviešpatavo jūroje ir tai sąlygojo kuršių nuosmukį, bet čia tik taip spėju. Pirmiausia buvo užkariauta kuršių Vanemos žemė. Didžiausias likusių laisvų kuršių žemių, įskaitant Banduvą ir Sagarą, kunigaikštis Lamekinas (Lammechinus) pabandė užbėgti įvykiams už akių – tais pačiais metais sudarė sutartį su popiežiaus legatu Balduinu, pagal kurią įsipareigojo priimti krikštą ir leisti paskirti vyskupą, mainais paliekant politinį savarankiškumą. Bet tam jau pasipriešino Livonijos ordinas, kuris į rytinę Baltijos pakrantę jau žiūrėjo kaip į savo nuosavybę, ir 1232 m. surengė antrą žygį į Kuršą, nukariavo minėtas Sagaros, Bandavos ir Esestuvos žemes. 1234 m. naujai paskirtas vyskupas Engelbertas su Livonijos ordinu sudarė pirmą Kuršo dalybų aktą, pagal kurį vyskupui užrašyta 2/3, o Ordinui – likęs 1/3 Kuršo. Bet po to, 1236 m. Ordinas pralaimėjo Saulės mūšį, o 1237 m. žemaičiams įsiveržus į Kuršą žuvo ir pats Engelbertas, o Kuršas atsimetė nuo krikščionybės, Ordinui pavaldi liko tik jau seniausiai valdoma Vanemos žemė.

      Sekantis žygis į Kuršą surengtas 1242 metais, gavus popiežiaus leidimą statyti pilį prie Ventos, kurio pasekmėje 1244 metais buvo pastatyti Kuldingos pilis ir miestas. Pirma pilis vadinosi Jesusburg, bet vėliau miestas pervardintas į Goldingen, kurį latviai savaip išvartė į Kuldingą. Ši pilis ilgainiui tapo nukariautų kuršių žemių centru.

      Arba, anot T. Narbuto: „Tad Livonijos kryžiuočiai 1242 metais sugalvojo patiems žymiausiems Žemgalos žemvaldžiams surengti puotą, į kurią juos sukvietę visus visutėlaičius išpjovė. Tai tenykščiams žmoniems padarė baisiausią įspūdį. Pasklido verksmai, dejonės, aimanos, vėliau – įtūžis, kerštas, kurio nekalta auka tapo vyskupas Engelbertas su daugeliu kunigų. Pagaliau sielvartas per 100 tūkstančių šeimų, pasitraukusių į Lietuvą, viso Kuršo ir Žemgalos ištuštėjimas, pakrikimas, naujos žudynės, gaisrai, krašto niokojimas, kruvini užkariavimai šalyje, ant kurios griuvėsių kaip ant kapo duobės dievotieji riteriai 1243 metais Goldingos tvirtovėje pastatė savo juodąjį kryžių“

      Perskaičius tokį pasažą, man neliko nieko kito, kaip tik šeštadienį sėsti automobilin ir vykti į Kuldingą

      O toliau - 1252 m. pradėtas pietų Kuršo užkariavimas, pastatyta medinė Mėmelio pilis, o 1253 m. balandžio 04 dieną Kuršo vyskupas Henrikas ir Livonijos ordinas sudarė Kuršo padalijimo dokumentus. Vienu buvo padalytos Ordino realiai valdomos šiaurės Kuršo žemės – Vanema, Venta, Banduva, Pamarys, antruoju - planuojamos užkariauti pietų Kuršo žemės – Duvzarė, Mėguva, Pilsotas, „Žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos“ ir didžiausia žemė - Ceklis, po kurį paskutiniu metu po truputį ir keliauju.

      1260 metais, žemaičiams sumušus vokiečius prie Durbės, Kuršas vėl sukilo. Sukilimas tęsėsi iki 1267 metų ir baigėsi pralaimėjimu – 1267 metais pietų kuršių žemės buvo praktiškai sunaikintos ir daugiau istorijoje nebeminimos, bet Ordinui jose įsitvirtinti taip ir nepavyko - vietoj jų čia įsikūrė žemaičiai, matyt, turėję savo nuomonę, kam nuo šiol priklauso sunaikintas Kuršas.
      Last edited by ulfberht; 12th June 2017, 14:03.

      Komentuoti


      • #48
        Toliau, tikiuosi nieks nesupyks, pridėsiu ir įspūdžius iš Kuldingos, kurie čia visai įsipaišo.
        Pilis, kaip minėjau, pastatyta 1244 metais Ventos pakrantėje. Vaizdingos vietos, pasakysiu:



        Manoma, kad pastatytoji pilis buvo tipinės tiems laikams keturkampio formos, su keturiais bokštais. Ilgainiui pilis buvo perstatinėjama, stiprėjo, bet buvo praktiškai sugriauta karų su švedais metu ir XVIII a. jos likučiai buvo nugriauti. Dar viena pilis, kurią nugriovė anksčiau, nei prisiruošiau ją aplankyti... XVII a. rekonstrukcija:


        Šiuo metu iš pilies, deja, likęs tik arkinis įėjimas į kažkokį pusrūsį kalvelėje:

        Kalvelė iš kitos pusės:

        Pilis buvo pastatyta iš apylinkėse gausiai randamo dolomito plytų

        Vaizdas į Ventos šlaitą, ant kurio stovėjo pilis:



        Komentuoti


        • #49
          Šiuo metu buvusios pilies teritorijoje galima aplankyti ir nedidelį vietinį muziejų, kuriame, savo džiaugsmui, radau ir miesto apylinkėse rastų senovinių ginklų ekspoziciją.
          XIII a. kuršiškas kardas, XIII a. kuršiškas plačiaašmenis kirvis ir kiek vėlyvesnis miestelėno batas:

          Kad įsivaizduoti mastelį, ant stalo padėjau bilietą. Bilieto ilgis - apie pusantro piršto, koks 12-13 cm. Tai įsivaizduokit. Toks ir bato dydis, plačiaašmenio kirvio ašmenys -apie 9 cm., kardo rankena dar trumpesnė, šiuolaikiniam žmogui problematiška vien įsprausti į delną.
          Bet XVI a. venecijietiški šarvai jau didesni, sakyčiau, koks 170 cm:

          Su kažkuo, panašiu į sparnuotą sfinksą ant liemens.
          Last edited by ulfberht; 12th June 2017, 14:03.

          Komentuoti


          • #50
            Tas tiltas per Ventą pats ilgiausias mūrinis tiltas Europoje. Gražios ten vietos. Reikėjo nepraleisti ir smėlio urvų. Nukrypstant nuo temos - kažin ar šarvai originalūs. Kiek žinau, XIXa buvo madoje dvaruose turėti tokius šarvus, tai ir buvo prigaminta tokios "suvenyrinės" šarvuotės.

            Komentuoti


            • #51
              Paskutinį klausimą paliksiu latvių sąžinei - pradžioj į šarvus nė dėmesio neatkreipiau, nes pagalvojau lygiai tą patį. Bet lentelė (tiesa, latviškai) bylojo ką kita, todėl...
              Žinoma, tai gali būti XIX a. pagaminta atitinkamo laikotarpio ir stiliaus šarvų replika, apie ką išmintinga muziejaus administracija nepasivargino pranešti, užtat lieka atgaivinti atmintį apžiūrint originalius šarvus kitam muziejuj - prie progos teks taip ir padaryti.

              Komentuoti


              • #52
                Sprūdės piliakalnis.

                Čia jau žemaičių žemė. Anot padavimų, čia stovėjusi Mindaugo brolio kunigaikščio Sprūdeikio pilis.

                XIV a. čia lokalizuojama žemaičių Medininkų žemė, apie kurią žinoma iš 1370 metų H.Vartbergės kronikos:

                "Tais pačiais metais, šeštadienį per Reminiscere, Goldingos komtūras su žmonėmis iš Kuršo įsiveržė į Lietuvių žemę, kurią nuniokojo, o būtent Pluten, Malowe, Warnen ir Medeniken kryptimi iki vadinamojo Pludden ežero apylinkių, Versevene nakvodamas, išsivarė 320 žmonių, abiejų lyčių, taip pat 430 galvų stambiųjų galvijų ir arklių, neskaitant daugelio, kuriuos užmušė. Su saviškiais jis grįžo nenukentėjęs".

                Vienas iš dvigubų piliakalnių - šalia stovi Moteraičio piliakalnis, kadaise jie, matyt, sudarė vieną kompleksą. Dabar tarp šių piliakalnių stovi Pavandenės miestelis.
                Piliakalnis ''klasikinis'', didelis, viršų juosia trys pylimai (pakopos).



                Viršutinė aikštelė:


                Piliakalnis dominuoja apylinkėse, gerokai pranokdamas į vakarus nuo jo išmėtytus kuršių ir žemaičių piliakalnius. Žvelgdamas nuo jo suvoki, koks turi būti tikras piliakalnis:

                Komentuoti


                • #53
                  Šalia - Moteraičio piliakalnis. Dabar piliakalnis apaugęs mišku, todėl apie jo formą sunku spręsti. Bet tarpukaryje kalnas buvo plikas, užtat, na, jei laba labai pasitelkti fantaziją, galima suprasti, kodėl jį vadino Moteraičiu (apatinė fotografija stende):


                  Kalnas ne menkesnis, nei Sprūdė, bet ne faktas, kad čia būta ''tikro'' piliakalnio. Sprendžiant iš kryžiaus pačioje viršūnėje, čia galėjo būti alkakalnis, bet tik taip spėju:


                  PIliakalnio centrinė dalis, toliau - kylantis takas į patį aukščiausią tašką:

                  Pats piliakalnio viršus:

                  Vaizdas viršuje ne mažiau įspūdingas:

                  Deja, per mišku apaugusius šlaitus netoliese esančio Sprūdės nematyti, todėl susidaryti bendrą komplekso vaizdą nepaprasta.

                  Komentuoti


                  • #54
                    Getautės piliakalnis.


                    Getautės piliakalnis, spėjama, priklauso, 1253 m. Livonijos ordino pietinio Kuršo dalybų aktuose minimai Viešvės žemei.

                    Nors kalavijuočiai Viešvės žemę priskyrė Cekliui, abejotina, ar vietos gyventojai buvo apie tai informuoti - šiose vietose gyveno ne kuršiai, o žemaičiai. Nors teoriškai gal ir galėjo atsitikti taip, kad Viešvės žemės žemaičiai tuo metu buvo patekę į politinę Ceklio priklausomybę, bet 1253 m. Kuldygoje su Livonijos ordino atstovais Ceklio žemes dalijęs Kuršo vyskupas brolis Henrikas apie šią žemę turėjo daugiau nei miglotą supratimą: pačiuose dalybų aktuose šios žemės vadinamos " mūsų negyvenamomis, dar nepadalintomis" (Noverit universitas vestra, quod nos terras incultas nondum divisas in Curonia dividendas...) ir realiai šiuos kraštus kryžiuočiai pasieks tik po gero šimto metų - kai 1370 metais Kuldygos komtūras, kaip minėjau kalbėdamas apie Sprūdės piliakalnį, nusiaubęs Varnių ir Medininkų žemes, nakvojo "Versevene".

                    Būtent kairiąjama Viešvės upės krante įrengtą Getautės piliakalnį spėjama buvus Viešvės žemės centru. PIliakalnis datuojamas XI-XV amžiumi, įrengtas ilgos siauros kalvos viršūnėje, iki 30 metrų aukščio stačiais šlaitais.

                    Viršūnė gana paplitusios formos - apie du trečdalius užima kiek žemiau esanti pailga ovali aikštė,


                    virš kurios stūkso pačios "tvirtovės" - apvalainos (50x30) įtvirtintos aikštelės pylimas



                    Piliakalnio tyrinėjimo metu po 15 cm. miškožemiu rastas 5-10 cm. storio akmenų grindinys, po juo, beveik metro gylyje 20 cm. storio akmenų ir degėsių sluoksnis - pilis, matyt, bent porą sykių degusi. Netoliese - apeiginė Gojaus kalva (deja, pravažiavau, vėl kaip reikiant nepasiruošiau...).


                    Dydžiu piliakalnis neprilygsta Sprūdei, Šatrijai ar Medvėgaliui, tačiau pati viršutinė jo aikštelė apaugusi senais ąžuolais, suteikiančiais jam ypatingą atmosferą:



                    Kadaise čia buvusi vienareikšmiškai neįžengiama vietovė. Šiandieninis vaizdas nuo piliakalnio į apylinkes:

                    Komentuoti


                    • #55
                      Dabartinės Lietuvos teritorijoje, į šiaurės rytus nuo žemaičių ir į rytus nuo kuršių žemių, nuo Ventos vakaruose iki Mūšos upės pietuose, ir iki pat Biržų rytuose iki 13a. driekėsi žiemgalių žemės, geriausiais savo laikais šiaurėje siekusios Rygos įlanką. Livonijos ordinui žiemgalių pasipriešinimą pavyko palaužti apie 1290 metus, pralaimėjus 1279 ir 1287 metų sukilimams. Kaip ir kuršių atveju, daugybė žiemgalių iš nuniokoto krašto buvo priversti bėgti į Lietuvą ir Žemaitiją, kur ilgainiui tapo bendro etnoso dalimi. Latvijoje esantys žiemgalių piliakalniai, galbūt ir dėl reljefo ypatybių, gerokai įspūdingesni už Lietuvos pusėje esančius, bet jau išeina už šios temos ribų.

                      Migonių piliakalnis


                      Vienas iš žiemgalių pietines ribas pagal Mūšą saugojusių piliakalnių. Randamas Lietuvos šiaurėje, Pasvalio rajone, keliaujant nuo Pasvalio senuoju Joniškėlio vieškeliu. Kažkodėl datuojamas iki XV amžiaus (turėtų būti XIII a.). PiIiakalnis įrengtas dešiniajame Mūšos krante, sankirtoje su Pušynės upeliu, kuris dabar nors ir labai nedidelis, bet griovys po senovei įskaitinis.

                      Piliakalnis aprašomas kaip "stačiašlaitis, 7–10 m aukščio, viršuje suformuota apie 30 metrų skersmens apskrita aikštelė, apjuosta 1–3,5 m aukščio, 12–22 m pločio pylimu, aukščiausiu vakarų pusėje."
                      Pilies aikštelės vaizdas nuo pylimo:

                      Vakarinis pylimas (nenuostabu kad jis čia, būtent vakarų pusėje piliakalnio šlaitas žemiausias, nėra ten ir upės):

                      Vaizdas nuo piliakalnio į Mūšą:

                      Mūšos ir Pušynės sankirta. Piliakalnis santykinai neaukštas, vietovė aplink lygi, bet seniau akivaizdžiai buvusi gana pelkinga:

                      Komentuoti


                      • #56
                        Toliau plentu į rytus, link Latvijos randamas

                        Ąžuolpamūšės piliakalnis



                        Piliakalnis irgi dešiniąjame Mūšos krante, Tatulos ir Ūgės upelių santakoje. Žiemgalių apgyvendintas buvęs kiek anksčiau, neva IX–XI a. Taip išeitų, paliktas dar iki kryžiuočių. Jei tai tiesa, tai įdomu kodėl. Manoma, kad čia stovėjo medinės gynybinės sienos ir pastatai su akmenų krosnimis, grindys buvusios iš smėlio sluoksnio, o aikštelė grįsta akmenimis. 2001–2002 m. piliakalnį tyrinėjo archeologas Gintautas Zabiela. Kiek daugiau informacijos ir brėžinys - stende:



                        Aikštelė buvusi apvali, apie 50 m skersmens, su pylimais rytų ir vakarų pusėse. Pylimas žvelgiant iš aikštelės:

                        Šiaurės vakarų pusėje - siauras kokių 8 m. gale kiek praplatėjantis kyšulys į tarpupį, kur upės nesusilieja, galbūt čia stovėjęs atskiras bokštas?

                        Vakarinė piliakalnio dalis per šimtmečius Ūgės nuplauta, užtat labai vaizdinga:

                        Iš priešingos pusės piliakalnį juosia Tatula:

                        Vaizdas nuo Ūgės slėnio į pylimą

                        Nuslinkusi šlaito dalis:

                        Komentuoti


                        • #57
                          Piliakalnis, kurio neturėtų būti.

                          Buišų piliakalnis, jis ir Tauragis.


                          Piliakalnis pasisėpęs Virvytės upės dešiniajame krante. Kuo jis man keistas? Šiuo metu kaip ir visuotinai priimta tarpgentinių dykrų teorija, pagal kurią genčių ribos nebrėžiamos viena šalia kitos pagal upes ar kitus natūralius jas skiriančius barjerus. Gentys gyvenusios tam tikruose kompaktiškuose plotuose, o tarp genčių ar atskirų žemų plytėjusios negyvenamos dykros - miškai, pelkės, kemsynai, už kurių prasidėdavęs mirusiųjų pasaulis. Čia tekėjo gydantieji šaltiniai, stūksojo alkakalniai, garbinamos girios ir kulto akmenys. Atitinkamais ratais išsidėstę ir piliakalniai - žvelgiant stambiu masteliu galima drąsiai spėti genčių ribas.
                          Viena tokių nepraeinamų upių - Virvytė, kairysis Ventos intakas. Čia upės krantu nepraeiti ir dabar - kemsynai, krūmai, šaltiniai, dilgėlės, viskas aplink kanda, duria, gelia. Virvytė - lyg vidurys kone 100 ant 50 km ploto tarpgentinės dykros tarp Kuršių, žiemgalių ir žemaičių. Ir štai, pačiame šios neva dykros vidury stūkso piliakalnis su 8 ha ploto papėdės gyvenviete, kurioje rasta grublėtos keramikos, geležies šlako, molio tinko.


                          Iki 10 metrų status šlaitas leidžiasi į 6 m. gylio griovį.

                          Gera pusė piliakalnio, deja, jau nuslinko į upę. Fotografijoj gal nelabai eina suprasti.

                          Čia nefotografuota atsigulus - tiesiog toks status šlaitas. Svarbiausia, nenuriedėti žemyn...


                          Kokios genties čia gyventa? Neturiu jokio atsakymo. Greičiausiai - žiemgaliai. Bet tada vakarinė žiemgalių riba turi būti labai rimtai pakoreguota. Juolab, netoliese rastas II tūkstantmečio pradžios kapinynas. Neatsakė į mano klausimą nė netoliese besiganantys šitie...

                          Komentuoti


                          • #58
                            Archeologai aptiko tūkstantmetį menančią kuršių gyvenvietę

                            Archeologai šalia Karklės, netoli Baltijos jūros, pernai atrastame piliakalnyje, atkasė istoriniuose šaltiniuose nežinomą tūkstantmetį skaičiuojančią kuršių gyvenvietę, pranešė „Lietuvos ryto“ televizija.
                            http://klaipeda.diena.lt/naujienos/k...enviete-824913

                            Komentuoti


                            • #59
                              Pravėrė Kukuliškių piliakalnio praeitį

                              http://klaipeda.diena.lt/naujienos/k...praeiti-825011

                              Komentuoti


                              • #60
                                Plinijos piliakalnis


                                Spėjama, kad šis Žemaitijos centre, netoli Žarėnų miestelio, stūksantis piliakalnis yra 1253 metais balandžio 4 dieną Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos ordino atstovo pietinio Ceklio žemių dalybų akte paminėtos kuršių žemės - Sare (Žarė - Žarėnai) centras.

                                Aplink piliakalnį žinomi ir 3 alkakalniai, rasta ir papėdės gyvenvietė su apie metro storio kultūriniu sluoksniu - rasta pastatų liekanų su židiniais, metalo lydymo krosnelėmis, geležiniais peiliais, smeigtukais, ylomis, sagtimis, skabtais, pincetais, žalvarine įvija, apkalais, apyranke, pasagine sege, smeigtuku, žiedu, titnaginiu kirviu, akmeniniais galąstuvais, trinamosiomis girnomis, moliniais svoreliais, verpstukais, gintariniais karoliais, brūkšniuota, grublėta, lygia ir žiesta keramika.

                                Piliakalnyje žmonių gyventa dar 500 metų pr. Kr., t.y. dar gerokai prieš susiformuojant baltų gentims. Nors Kuršo dalybų akte Sare minima kaip pietų Kuršo žemės - Ceklio dalis, iki XIII amžiaus čia gyventa žemaičių, o gal jie tebegyveno ir akto sudarymo metu - piliakalnis stovi pačiame žemaičių-kuršių pasienyje, beveik 20 km nutolęs nuo tikrai kuršiško Džiuginėnų piliakalnio ir visai netoli žemaičių pilių. Galbūt XIII amžiuje šiaurinės žemaičių žemės - Žarėnai, Getautė, Sėbai - pateko kuršių politinėn priklausomybėn, galbūt Kuldygoje sėdintys Ordino broliai teturėjo daugiau nei miglotą supratimą apie dalijamų žemių priklausomybę ir etninę sudėtį, o gal Sare visai ir ne Žarėnai, bet kol kas kito kandidato į šios žemės pavadinimą nerasta.


                                Pilis akivaizdžiai buvo galingu pasienio įtvirtinimu, piliakalnis pailgos formos, aukštais stačiais šlaitais, per vidurį lyg padalytas į dvi dalis,


                                nemaža dalis jo šono per šimtmečius jau nuslinko į Minijos upę, todėl priešpilis atrodo neproporcingai siauras.


                                Pats piliakalnis - kone 30 metrų aukščio, papilys - iki 20 metrų aukščio ir toks ilgas, kad nelabai telpa į kadrą


                                pilies aikštelė kylant iš priešpilio


                                Aikštelės viršus nuo priešpilio pusės ir vaizdas nuo aukščiausio šlaito, vienintelės vietos, kurios nejuosia upė


                                Dirbtinio pylimo žymės ties aikštelės kraštais


                                Pilis pastatyta Minijos upės dešiniajame krante, upės vingis supa piliakalnį iš 3 pusių, yra pagrindo manyti kad beveik prieš tūkstantį metų pilis kontroliavo svarbų vandens kelią, būta prieplaukos.

                                Vaizdas nuo piliakalnio į apylinkes



                                Piliakalnio istorija, kaip ir daugumos kitų, nutrūksta XIII amžiuje, kai dėl nuolatinių du amžius trukusių karų kraštas virto dykra.

                                Komentuoti

                                Vykdoma...
                                X