Announcement

Collapse
No announcement yet.

Tarpukario Lietuvos kariuomenė

Collapse
X
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • Tarpukario Lietuvos kariuomenė

    Jeigu norime geria suprasti kur turime eiti toliau - privalome išsiaiškinti iš kur atėjome. Vasario 16 nebuvo valstybės garantas be savanorių Nepriklausomybės kovų - turėjome įrodyti savo valią ir motyvaciją turėti savo šalį kovomis. Vakar Juozo Vitkaus inžinerijos batalione vyko V16 minėjimas, kuriame kalbėjo prof. Valdas Rakutis tema "Vasario 16 - osios svarba Lietuvai ir Lietuvos kariuomenei'': https://www.facebook.com/kariuomene/videos/10154106689706573/

    Tema skirta diskutuoti apie LK istoriją, susikūrimą ir aptarti faktus susijusius su ja.

  • #2


    Didžioji Lietuvos gėda: priešintis ir galėjome, ir privalėjome, o kas sutrukdė?


    Maskva sutrikusi: prieš jos mestus tankus stoja dešimtys tūkstančių ginkluotų, konvencinį ir partizaninį karą kariauti pasiruošusių lietuvių – motyvuotų karių, pasieniečių, šaulių. Lietuva priešinasi sausumoje ir ore, gina savo nepriklausomybę bei garbę, o valdžia pasitraukia į Vakarus, kur suformuoja emigracinę vyriausybę. Taip galėjo nutikti 1940-ųjų birželį. Bet nenutiko. Kodėl?





    1940 m. birželį Lietuvos dienraščiai nerišliai pranešinėjo apie „padidėjusį ribotą SSRS kariuomenės kontingentą mūsų krašte“, o išeivijos laikraštis „Draugas“ tiesiai šviesiai rėžė – „Rusija okupavo Lietuvą“.


    Prieš 76 įvykusi Lietuvos okupacija paliko neišsitrynusių randų, kurie matomi ir girdimi kone kasdien. Priminta apie okupacijos faktą Maskva siunta ir neigia iki šiol, Vašingtonas skuba pabrėžti, kad niekada nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos. O dauguma lietuvių reaguoja asmeniškai ir jautriai. Gėda, sumišimas, nusivylimas bei pyktis dėl patirtos traumos – tai tik dalis emocijų, kurias išgyvena tie, kurių tėvai seneliai, artimieji, ar netgi jie patys patyrė, ką reiškia „Stalino saulė“ bei sovietiniai „išvaduotojai“.

    Sovietų kariai okupuoja Lietuvą 1940 m.




    Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=71558054


    Komentuoti


    • #3
      Šiaip būtų labai įdomu pasigilinti į priežastis, kodėl 1940 visgi nevyko pasipriešinimas? Tai negalėjo būti vien dėl vyriausybės/Prezidento formalaus nurodymo. Ar galėjo? Ar nereiktų priežasčių ieškoti tų laikų socialinėje aplinkoje: skurdas, turtinė nelygybė (elitas vs valstiečiai). Kaip buvo su karių parengimu? Ar jie buvo realiai motyvuoti? Ar gavo geras algas? Ar vadai buvo kompetentingi? Ar visi pajėgumai buvo tik "ant popieriaus", kaip Saddamo armija, kuri nominaliai "buvo" viena didžiausių pasaulyje. Būtų įdomu ir aktualu tai palyginti su dabarrine Lietuva, nes, sutikim, bent jau iki Krymo užgrobimo 2014, mūsų kariuomenė daugelyje sričių atrodė ypač abejotino pajėgumo. Tiesiog būtų labai gerai, jeigu į 1940 būtų žiūrima kaip į klaidą, iš kurios reikia mokytis.
      The supreme art of war is to subdue the enemy without fighting - Sun Tzu

      Komentuoti


      • #4
        Originally posted by Trooper Peržiūrėti pranešimą
        Šiaip būtų labai įdomu pasigilinti į priežastis, kodėl 1940 visgi nevyko pasipriešinimas? Tai negalėjo būti vien dėl vyriausybės/Prezidento formalaus nurodymo. Ar galėjo? Ar nereiktų priežasčių ieškoti tų laikų socialinėje aplinkoje: skurdas, turtinė nelygybė (elitas vs valstiečiai). Kaip buvo su karių parengimu? Ar jie buvo realiai motyvuoti? Ar gavo geras algas? Ar vadai buvo kompetentingi? Ar visi pajėgumai buvo tik "ant popieriaus", kaip Saddamo armija, kuri nominaliai "buvo" viena didžiausių pasaulyje. Būtų įdomu ir aktualu tai palyginti su dabarrine Lietuva, nes, sutikim, bent jau iki Krymo užgrobimo 2014, mūsų kariuomenė daugelyje sričių atrodė ypač abejotino pajėgumo. Tiesiog būtų labai gerai, jeigu į 1940 būtų žiūrima kaip į klaidą, iš kurios reikia mokytis.
        Kiek teko skaityti, tai peršasi išvada, kad vis dėl to, esminė priežastis buvo, politinės valios stoka. Nesigilinant į šią esminę priežastį, man labai įdomus faktas, kodėl nepasipriešino nė viena iš Baltijos šalių? Aš jau nekalbu apie tai, kodėl nesigynėme kartu, nes kaip suprantu tuometinę geopolitinę situaciją, visos Baltijos šalys turėjo savų siaurų interesų, kurie nelabai derėjo tarpusavyje. Ar tiek valdančiųjų elitas buvo korumpuotas, bevalis ir morališkai supuvęs visose Baltijos šalyse? Juk Suomijos pavyzdys galėjo įkvėpti bent vienos šalies vadovą!

        Komentuoti


        • #5
          Originally posted by Robis Peržiūrėti pranešimą

          Kiek teko skaityti, tai peršasi išvada, kad vis dėl to, esminė priežastis buvo, politinės valios stoka. Nesigilinant į šią esminę priežastį, man labai įdomus faktas, kodėl nepasipriešino nė viena iš Baltijos šalių? Aš jau nekalbu apie tai, kodėl nesigynėme kartu, nes kaip suprantu tuometinę geopolitinę situaciją, visos Baltijos šalys turėjo savų siaurų interesų, kurie nelabai derėjo tarpusavyje. Ar tiek valdančiųjų elitas buvo korumpuotas, bevalis ir morališkai supuvęs visose Baltijos šalyse? Juk Suomijos pavyzdys galėjo įkvėpti bent vienos šalies vadovą!
          Aš supaprastintai padėtį matau taip.

          Baltijos valstybės ( Čekoslovakija bei Lenkija taip pat) kaip savarankiški geopolitiniai vienetai atsirado ne tik dėl gyventojų noro, bet ir dėl to, kad Pirmąjame Pasauliniame kare pralaimėjo tiek Rusija tiek Vokietija.

          Lietuva nė neketino kariauti su kuo nors ( net su Lenkija) viena. Tarp karų Baltijos valstybės bandė remtis Tautų Sąjungos sistema, o taip pat balansavimu tarp Vokietijos ir Tarybų Rusijos. Nelaimei pastarosios kaip " blogieji tarptautinės arenos veikėjai" buvo linkusios suartėti. Hitlerio atėjimas valdžion šį procesą kiek pristabdė, bet galų gale jos pasidalino įtakos sferomis. Tautų Sąjungos "bankrotas" išryškėjo dar 1936 m..

          Buvo idėja sudaryti "karinį bloką" tarp "buferinių" valstybių kur be Baltijos valstybių įeitų Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunija. Tačiau čekai su lenkais turėjo teritorinių nesutarimų ir Vilnius... o Estija ir Latvija ( kiek mažiau skepticizmo) matė mažai prasmės tartis su Lietuva, nes ta sąjunga būtų prieš Lenkiją. Visi tie savi interesai ties Vilniumi . Nežinau kitų problemų Baltijos šalims nesusitarti.

          Priminsiu, kad prieš 1940 m birželį, Lietuvai buvo pareikšti Lenkijos 1938 m. ultimatumas http://www.aidas.lt/lt/istorija/arti...tumas-lietuvai
          ir 1939 m. Vokietijos. Jei priešintis - nereikėjo priimti tų pirmų dviejų, o pradėjus keliaklupsčiauti buvo logiška ir lengva tęsti.

          Smetona apsupo save silpnavaliais žmonėmis ( ministrais ir kt.) negalinčiais pareikšti tvirtos savo nuomonės ( ir mesti iššūkio "Tautos vadui"), o 1940 m. situacija buvo tokia, kad pagalbos nebuvo galima tikėtis. Smetona nesiryžo ir niekas nebedrįso rimčiau pareikalauti atlikti pareigas ( nekalbant apie tai, kad kariuomenės vado Raštikio pozicija buvo tiesiog išdavikiška).

          Beje, Lietuvoje buvo nemažai Sovietų šalininkų ir dar daugiau "ne šalininkų", o tiesiog tų, kuriem atsibodo Smetonos valdžia ir kitaip jos nematė būdų atsikratyti. Ne iki galo buvo įsisąmoninama kuom tai baigsis. Net "Stalino saulės" parvežti išvažiavusieji, atrodo, buvo priblokšti visiško nepriklausomybės panaikinimo 1940 m. rugpjūčio 3 d

          Lietuvai ( o ji slipniausia ekonomiškai, tačiau buvo geriausiai pasiruošusi karui) pasidavus Latvija ir Estija pasijuto atkirstos ir neturinčios išeičių.

          Nematau panašumų su Suomija. Pastaroji nuolat statė įtvirtimus Isthmo sąsiauryje, o per kitur į Suomiją iš Rusijos stambesniems kariniams junginiams buvo galima patekti tik "vargais negalais" ir tik žiemą, tačiau 1938/40 žiema buvo šaltesnė ir sniegingesnė nei įprasta ( na dėl klimato čia rusų literatūra ir nž. ar galima tikėti).

          Na ir dėl "įkvėpimo" ...sovietai siuntė žmones ir tankus ant įtvirtinimų kol nugalėjo, o tarptautinė pagalba Suomijai...gal tik Švedai kažkiek padėjo ir Italija norėjo perduoti 50 nakintuvų, tačiau ( čia irgi signalas) Vokietija juos sulaikė. Koks čia įkvėpimas.

          Baltijos valstybėse Manerheimo linijų nebuvo, nebuvo ir demokratijos, tačiau Lietuvoje tarybinės kariuomenės įgūlos, o tuomet vyko "blickrigas" V. Europoje ir neikam Baltijos valstybės nerūpėtų. Štai kaip...

          Tokiomis aplinkybėmis priešintis reikia, kaip suomiai pasakytų, "Sisu" https://en.wikipedia.org/wiki/Sisu
          Bet jei to 1926-40 lietuviuose būtų daugiau tai ir Smetona valdžioje nebūtų užsibuvęs.
          Last edited by Jonas; 18th June 2017, 16:27.

          Komentuoti


          • #6
            O šiaip, kolegos...dabar bus erezija.... nemanote, kad viskas į gera susiklostė? Ašku negalime pasakyti, kad "šią šalį apgynėme su ginklais rankose" ir maža pasididžiavimo savo valstybe bei pasitikėjimo bendrapiliečiais...bet Vilniaus ir Klaipėdos Lietuvos sudėtyje prieš tai nė karto nebuvo.

            Komentuoti


            • #7
              Originally posted by Jonas Peržiūrėti pranešimą
              O šiaip, kolegos...dabar bus erezija.... nemanote, kad viskas į gera susiklostė? Ašku negalime pasakyti, kad "šią šalį apgynėme su ginklais rankose" ir maža pasididžiavimo savo valstybe bei pasitikėjimo bendrapiliečiais...bet Vilniaus ir Klaipėdos Lietuvos sudėtyje prieš tai nė karto nebuvo.
              Kad duotose aplinkybėse viskas išėjo į gerą, tai be abejo. Yra ir Vilnius su Klaipėda ir šiaip esam ES ir NATO ir mėgaujamės turtingojo pasaulio narių teisėmis. Vienareikšmiškai sakyti, kad pasipriešinimo atveju būtų baigęsi geriau, negalima. Gal būtų baigęsi blogiau? Gal išvis būtume tapę vienu dideliu Kaliningradu?

              Visgi įdomiausia buvo ne "kas jeigu", bet būtent priežastys, kurios tuo metu lėmė specifiškai tokį sprendimą (ar sprendimų trūkumą), per daug nekontempliuojant, kas būtų buvę, jei sprendimai būtų kitokie.
              The supreme art of war is to subdue the enemy without fighting - Sun Tzu

              Komentuoti


              • #8
                Neteisingai suformuluoti klausimai veda į aklavietę. Sprendimas buvo priimtas siaurame rate, sprendimą priėmę žmonės jau negyvi, jų galimi motyvai - beprasmiškos spėlionės.

                Bet priežasčių-pasekmių logika egzistuoja, todėl istorija turi prasmę kaip pamoka ateičiai.
                Todėl pasakysiu savo asmeninę nuomonę, kurios niekam neperšu.
                Kas yra valstybė? Apčiuopiamąja prasme valstybė - tai teritorijos ir gyventojų kontrolę užtikrinančios valstybinės struktūros, t.y. jam priskirtas funkcijas įgyvendinantis biurokratinis aparatas. Kitaip tariant, valstybė - suvereną aptarnaujanti struktūra. Ne tikslas, o priemonė.
                Priemonė kam? Priemonė, užtikrinanti suvereno - valstybę sukūrusios tautos egzistavimą, jos savarankišką kultūrinį ir materialinį vystymąsi ir tobulėjimą. Užtikrinanti, kad čia gyvenantys žmonės turėtų teisę į nuosavą gyvenimą ir asmeninę laimę, kad tauta dirbtų ir kurtų pati sau, o ne būtų kolonija, kurios syvus čiulpia kita, stipresnė tauta ar tiesiog pasaulio perėjūnai ir avantiūristai su atrofuotu tautybės jausmu, be jokio sąžinės graužimo valdantys gyventojus kaip žemesnio rango būtybes, kurios gyvena tik tam, kad juos visokeriopai aptarnautų- tokie nė nemirktelėję paaukos visą tautą dėl savo asmeninių interesų - kaip, pvz., Šiaurės Korėjos lyderiai, ir ne tik.
                Kad to neįvyktų, kaip minimum reikia, kad tauta suvoktų save kaip tokią, ir kiekvienas individas suvoktų save kaip didesnės visumos dalį, kuriai jis yra įsipareigojęs, prieš kurią jaučia atsakomybę, ir už tai mainais gauna pagalbą patekęs į nepriteklių ar nelaimę.
                Ar turi prasmę valstybė be tautos? Ar išskersti prūsai turi pagrindo džiaugtis, kad valstybė, pavadinimu Prūsija egzistavo iki pat 19 amžiaus, nors tikrųjų prūsų joje nebebuvo nė kvapo? Kita, stipresnė tauta, pasisavino ir valstybės struktūras, ir net patį pavadinimą, fiziškai ištrynę prieš tai egzistavusią tautą iš istorijos, lyg jos nebūtų nė buvę.

                Tarpukario Lietuva - nemažos Europos dalies nacionalinių valstybių pavasario kūdikis, todėl ją valdę žmonės, galimas daiktas, aiškiai suvokė tai, ką dabar įvairaus plauko neokomjaunuoliai visomis priemonėmis bando sunaikinti ar bent jau pradžiai paneigti - objektyviai egzistuojančią tautą, kuri natūraliai kuria valstybę savo kolektyvine sąmone, savo bendrumo, pasireiškiančio kaip bendra kalba, papročiai, tradicijos pasaulėžiūra ir pan., suvokimu.
                Būtent tauta yra savitikslas savaime. Tauta gali kurį laiką išgyventi be valstybės (kaip, pvz., kurdai) - iki ją asimiliuos, sunaikins arba iki tauta išsikovos nepriklausomybę, kurią užtikrins funkcionuojantis teritorijos ir visuomenės kontrolės aparatas - valstybė.
                Todėl tauta turi viršenybę prieš valstybę. Tauta -siuzerenas. Tauta - tai mes. Tą įtvirtina ir Lietuvos Konstitucija, tarp kitko. Lietuvos valstybė neturi jokios prasmės, jei joje negyvena lietuviai - tada tai tiesiog klaidinantis pavadinimas arba monumentas nugalėtojams, kurie ne tik nugalėjo vietinius gyventojus, bet ir pasisavino viską, ką jie turėjo, net ir pavadinimą. Valstybė gali būti atkurta, bet jei bus sunaikinta tauta, atgimti nebebus kam.
                Kaip tokioje situacijoje turi pasielgti elitas? Kovoti už savo valdžią iki paskutinio lietuvio ar sprukti per upelį? Sakyčiau - priimti optimaliausią sprendimą ir savo pavyzdžiu, pirmiesiems jį įgyvendinti,tam tu ir elitas. Būtent ekstremaliose situacijose ir paaiškėja, ko žmogus vertas. Būtent todėl apie anų laikų įvykius mąstyti verta, bet aiškiai suvokiant, kad tie žmonės sprendė tuos pačius klausimus, kurie aktualūs ir dabar: ar lietuvių tauta, kaip ir kitos Europos tautos, yra (bus) sąmoningai etniškai naikinama ar ne, ar Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ar mes priklausomi ir dar kaip, ar mums iš šono nurodinėja kaip gyventi ar ne, ar Konstitucijos nuostatos atitinka realybę ir jei ne - tai kodėl, kodėl netyčia imta tapatinti visiškai nesusijusius dalykus - pvz., tautybę ir pilietybę, ir, galų gale, kaip tokia valstybė sukovotų ar nesukovotų likusi viena, be sąjungininkų, agresoriaus akivaizdoje (o anuomet sąjungininkų būtent ir nebeliko), ar mes vis dar tauta, ar tiesiog už save ir prieš visus kovojančių individų kratinys, žodžiu, sutinku, kad pirmiausia tai yra proga nuoširdžiai pamąstyti, ką žmonės apie MUS pasakys po 100 metų - ką, po velnių, MES sau manėm TAIP darydami ir kodėl...

                Komentuoti


                • #9

                  Ar turi prasmę valstybė be tautos? Ar išskersti prūsai turi pagrindo džiaugtis, kad valstybė, pavadinimu Prūsija egzistavo iki pat 19 amžiaus, nors tikrųjų prūsų joje nebebuvo nė kvapo? Kita, stipresnė tauta, pasisavino ir valstybės struktūras, ir net patį pavadinimą, fiziškai ištrynę prieš tai egzistavusią tautą iš istorijos, lyg jos nebūtų nė buvę.

                  Gal "off topic" bet labai jau romantizuota pozicija. Daugiausia prūsų išsskerdė lietuviai. Štai kaip paprastai vaizduojami Teutonų ir ordino riteriai.

                  Tai šia riteriai, pirma eilė, o ten rikiuotės gilumoje arba gurguolėje seržantai, ginklanešiai bei kiti lydintieji ( 5-10 žmonių vienam riteriui) tai prūsai su latviais.Tie prūsai niekur įpatingai nedingo. Tiesiog pradėjo vokiškai kalbėti ir nebėra tų prūsų. O valstybė visai pagrįstai vadinos "Prūsija", panašiai kaip Saksonija, Frankonija, Tiuringija ir pan.

                  Komentuoti


                  • #10
                    Originally posted by Jonas Peržiūrėti pranešimą
                    Gal "off topic" bet labai jau romantizuota pozicija. Daugiausia prūsų išsskerdė lietuviai. Štai kaip paprastai vaizduojami Teutonų ir ordino riteriai.

                    Tai šia riteriai, pirma eilė, o ten rikiuotės gilumoje arba gurguolėje seržantai, ginklanešiai bei kiti lydintieji ( 5-10 žmonių vienam riteriui) tai prūsai su latviais.Tie prūsai niekur įpatingai nedingo. Tiesiog pradėjo vokiškai kalbėti ir nebėra tų prūsų. O valstybė visai pagrįstai vadinos "Prūsija", panašiai kaip Saksonija, Frankonija, Tiuringija ir pan.
                    Esu tikras, šitą oftopiką, su administratorių pagalba, galėsim lengvai perkelti į tinkamą temą ir forumas nuo to nenukentės.
                    Vistik jūsų pozicija reikalauja kiek detalesnio pagrindimo. Mat pirma iškilusi nuostabi asociacija - tai, vadinasi, gal ir dabar prūsai niekur nedingę. Tik dalis pradėjo šnekėti rusiškai, likę - lenkiškai. Deja, tai netiesa. Dėl galinių rikiuotės eilių irgi tiesa, bet ne visa. Tęsiu savo kelionę po Latvijos pilis ir Vakarų Lietuvos piliakalnius ir galiu konstatuoti - lygiai taip pat galima pasakyti, kad ir kuršiai niekur nedingo, tik pradėjo kalbėti žemaitiškai, o didžiąją jų dalį kryžiuočių galinėse eilėse žemaičiai ir išskerdė. Deja, tai vėl netiesa. Logiška, bet netiesa.

                    Komentuoti


                    • #11
                      Originally posted by Trooper Peržiūrėti pranešimą
                      Šiaip būtų labai įdomu pasigilinti į priežastis, kodėl 1940 visgi nevyko pasipriešinimas? Tai negalėjo būti vien dėl vyriausybės/Prezidento formalaus nurodymo. Ar galėjo? Ar nereiktų priežasčių ieškoti tų laikų socialinėje aplinkoje: skurdas, turtinė nelygybė (elitas vs valstiečiai). Kaip buvo su karių parengimu? Ar jie buvo realiai motyvuoti? Ar gavo geras algas? Ar vadai buvo kompetentingi? Ar visi pajėgumai buvo tik "ant popieriaus", kaip Saddamo armija, kuri nominaliai "buvo" viena didžiausių pasaulyje. Būtų įdomu ir aktualu tai palyginti su dabarrine Lietuva, nes, sutikim, bent jau iki Krymo užgrobimo 2014, mūsų kariuomenė daugelyje sričių atrodė ypač abejotino pajėgumo. Tiesiog būtų labai gerai, jeigu į 1940 būtų žiūrima kaip į klaidą, iš kurios reikia mokytis.
                      Labai sudėtinga trumpai atsakyti, kodėl nebuvo pasipriešinta 1940 m., labai daug svarbių veiksnių lėmė tokį pasirinkimą. Didelė dalis baiminosi šalies ūkio sugriovimo - nes Vokietijos okupacija pirmo pasaulinio karo metais buvo tokia alinanti ir ūkis buvo taip sugriautas, kad mums šiandien sunku suvokti. Antras svarbus veiksnys buvo tai, kad dar daug kas prisiminė carinės Rusijos laikus ir nesitikėjo jokių represijų, tikėjosi "pergyventi", kol išsiaiškins didžiosios šalys tarpusavyje. Suomijos pavyzdys buvo suvokiamas ne taip, kaip šiandien - kad apsigynė. Tuo metu Žiemos karą suvokė kaip pavyzdį, kad sovietai užlies priešininką savo krauju ir net nepastebės nuostolių, o mažai šaliai ir jos visuomenei bus suduotas labai didelis smūgis. Kiti - tiesiog naiviai tikėjosi, kad užtenka "nuversti Smetoną", ir viskas bus grai, nes jiems atsiras galimybės perimti valdžią - o tada, o šventas naivume, jau bus galima išsaugoti Lietuvą (ir savo valdžią), kažkur kažkuo nusileidžiant sovietams. Dar naiviai tikėta, kad tos prekės, kurių eksportas buvo suvaržytas vykstančio karo, Sovietų sąjungoje auga ant medžių ir Lietuva jų gaus pigiai ir vartysis kaip inkstas taukuose. Nepatikėsite, tačiau "prie Smetonos" buvo vykdoma tokia socialinės paramos nepasiturintiems sistema, kad gal ir šiandien rastume ko pasimokyti. Turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl nepasiturintys sluoksniai masiškai nesimetė sovietams ant kaklo. Dar labai svarbi aplinkybė - valdžia komunikavo, kad sovietai yra Lietuvos draugai ir sąjungininkai, nutylėdama visus sovietų kėslus ir klastas, kol jau buvo vėlu apie tai pradėti kalbėti. Trumpai - tiek. Šiek tiek nuorodų:
                      galimas pasipriešinimas sovietams:
                      http://www.bernardinai.lt/straipsnis...a-1940-m/46386
                      Baltijos šalių galimybės gintis kartu:
                      https://www.academia.edu/16486105/KA..._BALTIC_UNION_
                      Kaip galėjome pasipriešinti:
                      http://sausuolis.blogas.lt/ausros-ka...dalys-304.html
                      http://sausuolis.blogas.lt/ausros-ka...dalis-310.html



                      Komentuoti


                      • #12



                        Lietuvos kariai grįžta iš pratybų:




                        Maršą atlieka choras Aidas.

                        Komentuoti


                        • #13



                          Jie padėjo apginti Lietuvos laisvę: pamiršti sąjungininkai, kuriems nėra net paminklo


                          Lapkričio 23-ąją šalies miestuose ir miesteliuose pasklis tūkstančiai lietuvių ir kitų NATO valstybių karių, švenčiančių Lietuvos kariuomenės dieną. Prieš 98 metus formaliai įkurta Lietuvos kariuomenė apie šventes tuomet negalvojo, mat reikėjo organizuotis ir ginti jauną valstybę ginklu nuo agresijos iš Rytų. Kritiniu metu ypač reikšminga, tačiau dabar pamiršta buvo vadinamųjų saksų savanorių pagalba.






                          Kai trečiadienį karinio parado Vilniuje metu žygiuos šimtai Lietuvos karių, rikiuotėje turėtų stovėti ir kitų NATO šalių kariai. Jau kitais metais pastarųjų bus gerokai daugiau, mat Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bei Lenkijoje bus dislokuota po sąjungininkų batalioną. NATO batalionų dislokavimas yra vadinamas viena Baltijos šalių saugumo sustiprinimo ir galimų agresorių atgrasymo priemonių. Lietuvoje tokiam batalionui vadovaus Vokietija, kuri atsigabens daugiausiai karių bei technikos.
                          Vokietija lyderystės Lietuvoje imasi tuo metu, kai nerimaujama dėl galimos Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis. Ir nors Vokietijos kariai, kaip sąjungininkai Lietuvoje svečiuojasi ne pirmą kartą, dažnai pamirštama, kad būtent vokiečių kariai buvo tie, kurie kartu su pirmaisiais Lietuvos kariais savanoriais apgynė Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos laisvę.

                          Vėlavo kurti savo kariuomenę Daugeliui lietuvių žinoma nepriklausomybės dienos data – 1918-ųjų vasario 16-oji. Tačiau net paskelbus nepriklausomybę kurį laiką niekas nesikeitė. Tuo metu Lietuvoje šeimininkavusi vokiečių valdžia nesirengė pripažinti jaunos valstybės, o ir patys vokiečiai rengėsi lemiamam puolimui Vakarų fronte. Iš pradžių sėkmingas, puolimas išsikvėpė, o sąjungininkai perėjo į puolimą ir privertė Vokietiją kapituliuoti Kompjeno miške. Tų pačių metų rudenį Vokietijoje prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris, Rytuose Vakarų link pajudėjo valdžią carinėje Rusijoje nuvertę bolševikai. Visoms kaimyninėms Pirmojo pasaulinio karo ir taip nuniokotoms valstybėms kilo naujas pavojus. Tuo tarpu vos pradėjusi kurtis Lietuvos valstybė, perfrazuojant vieną buvusį ministrą, miegojo ramiai, o tuometinio šalies premjero Augustino Voldemaro nuomone, kariuomenės gal ir visai nereikės, jei Lietuva laikysis nuošalyje.
                          „Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“, – tikėjosi A. Voldemaras ir tik vėlyvą rudenį suprato, kad reikia formuoti kariuomenę, kuri gins šalį – estai ir latviai tai padarė kiek anksčiau, o svarbiausia - sugebėjo suformuoti gerokai gausesnes kariuomenes. Pavyzdžiui 70000 karių armiją suformavusi Estija savo Nepriklausomybės kovų metu buvo netgi užėmusi Pskovą. Galiausiai lapkričio 23-ąją pats A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos. „Per vėlai – nes pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovas ir Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona netiko šiems postams. Vietomis buvo neatleistinai naivūs, labiau žiūrėjo postų dalybų, nei valstybės saugumo reikalų ir ilgai vylėsi, kad „frontą laikys“ vokiečiai. O kai pačioje Vokietijoje 1918 m. rudenį prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris ir Vakarų link pajudėjo bolševikų „Vakarų armija“ – supanikavo. Iki tol manę, kad Lietuvai pakaks policijos ir pasienio apsaugos, jie metėsi į kitą kraštutinumą – užuot skelbę visuotinę mobilizaciją, ėmėsi organizuoti gremėzdišką elitinę-profesionalios kariuomenės struktūrą. Į krašto gynėjus tegalėjo būti priimami patikimų asmenų rekomenduoti vyrai. Galiausiai, kai priešas buvo jau prie pat sostinės Vilniaus – abu, viską metę, gruodžio 20-21 dienomis gėdingai pabėgo. Panašiai pasielgė ir krašto apsaugos vadovas, baltarusių kilmės generolas Kiprijanas Kondratavičius, kurį Voldemaras labiausiai vertino ne už gabumus, bet paklusnumą“, – negailestingas buvo istorikas, Tarpukario Lietuvos istoriją nagrinėjantis knygų „Apelsinų kontrabanda“ ir „Elektros boikotas“ autorius Gediminas Kulikauskas.





                          Išgelbėjo lietuvių ryžtas ir samdyti savanoriai Jo teigimu, nuo katastrofos Lietuvą išgelbėjo Mykolas Sleževičius – gruodžio 19-ąją grįžęs į Vilnių kaip pabėgėlis, o jau gruodžio 26-ąją tapęs premjeru ir po trijų dienų paskelbęs mobilizaciją ir garsųjį atsišaukimą į savanorius. „Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę! Lietuva pavojuje! Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose“, – skelbė M. Šleževičius, kurio vaidmuo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, anot istoriko, nepelnytai nutylimas. Tiesa, G. Kulikauskas pažymi, kad vien M. Šleževičiaus veiksmai nebeišgelbėjo Vilniaus – jį užėmė puolančios bolševikų pajėgos, prieš kurias lietuviai teturėjo surinkę vos 3 tūkst. prastai ginkluotų ir paruoštų karių.
                          „Vargu ar būtų išgelbėję ir Kauną. Kaip rašė istorikas Alfredas Sennas, atrodė, kad „...Lietuvos vyriausybė Kaune tegalės praleisti tik kelias dienas ir puolančios Raudonosios armijos bus priversta išsikraustyti į Tilžę“, – pabrėžė G. Kulikauskas. Tačiau lietuviams padėjo sprendimas remtis netikėtų samdinių pagalba. Su Lietuvos interesais jie iš pradžių neturėjo nieko bendro, mat Vokietija Kompjeno paliaubų 12-uoju punktu įsipareigojo ginti Baltijos valstybes kol šios suorganizuos savo kariuomenę. Tačiau Vokietijos kariai, kurie ginti Lietuvą, traukėsi, o jiems įkandin pagarbiu atstumu slinko bolševikai, kurie 1917-siais jau buvo išbandę vokiečių kantrybę ir skaudžiai gavę į kaulus. Vokietijos 10-osios armijos vadas, generolas Erichas von Falkenhaynas sumanė organizuoti byrančią savo kariuomenę į savotišką samdinių-savanorių kariuomenę. Atsišaukimai į savanorius iš pradžių nebuvo sėkmingi, mat karo nualinti vokiečiai nesiveržė į naują kovą. Tačiau suirutė namuose ir nedarbas galiausiai suviliojo šimtus vokiečių.
                          „Paprastai kalbant tai buvo „savanoriai už pinigus“ – iš vokiečių 10-osios armijos likučių ir Saksonijoje užverbuotų samdinių sudaryta vadinamoji saksų savanorių divizija, dalyvavusi kovose su bolševikais lemiamu momentu 1919-ųjų sausį, kai Lietuvos kariuomenė dar tik organizavosi“, – teigė G. Kulikauskas.





                          Vokiškos uniformos bolševikams kėlė siaubą Jo teigimu, saksų savanorių iš pradžių nebuvo labai daug -1919 m. pradžioje – apie 4 tūkst. Vėliau saksų pajėgos papildytos, reorganizuotos ir virto kovinga nedidele trijų pulkų (18, 19 ir 20) samdinių mini-kariuomene. „Ji buvo puikiai apsirūpinusi viskuo, kas tik įmanoma: turėjo 4 pabūklų baterijas, telefonų rinktinę, naikintuvų eskadrilę, lauko ir veterinarinę ligoninę, kepyklą. Bolševikų žvalgybos duomenimis saksai net buvo įsirengę ketaus liejyklą ir turėjo stakles sviedinių gaminimui. Kiekvienas saksų savanoris gaudavo algos 12 markių per dieną: 7 jam mokėjo Vokietijos vyriausybė, o 5 markes primokėdavo Lietuvos vyriausybė“, – pasakojo istorikas.
                          Tiesa, pirmoji savanorių banga Lietuvos gyventojams nekėlė itin šiltų jausmų – sudaryta daugiausiai iš Drezdeno bedarbių, tai buvo silpnos moralės kariuomenė. O patys kariai buvo visokie – girtaudavo, plėšikaudavo, Kaune nušovė lietuvių savanorį Praną Eimutį. O net ir pagerėjus disciplinai, lietuvių požiūris į vokiečius vis vien jau nebepakito. „Tačiau būtent jie buvo pagrindinė jėga, padėjusi atmušti bolševikus nuo Kauno 1919 m. vasarį vykusio mūšio metu. Be vokiečių miestas būtų neabejotinai prarastas (kaip 1919 sausį nutiko Vilniui), veikiausiai – ir likusi Lietuvos dalis. Lietuvos vyriausybei geriausiu atveju būtų tekę veikti emigracijoje, kur nors Tilžėje, ir mėginti susigrąžinti kraštą sąjungininkų – lenkų, vokiečių ar Antantės pagalba, tuo pačiu patenkant į visišką priklausomybę nuo tokių pagalbininkų. Na, dar galėjo įsiplieksti sukilimas prieš bolševikus, bet vargu ar sėkmingas. Bet kokiu atveju, Lietuvos istorija būtų kitokia“, – saksų savanorių vaidmenį įvertino G. Kulikauskas. Anot jo, saksų savanorių jis nepervertina, nes net ir vėliau, dar gerą pusmetį negausūs, prastai ginkluoti lietuvių daliniai buvo labai priklausomi nuo vokiečių paramos.





                          „Gera to iliustracija – 1919 m. balandį vykęs savarankiškas Lietuvos kariuomenės mėginimas atsiimti Vilnių. Dėl politinių priežasčių saksai jame nedalyvavo (neperžengė demarkacinės linijos), tad lietuviams jis pasibaigė nesėkme. Bet vokiečiai tarytum gyvas skydas pridengė atsitraukiančius lietuvių dalinius ir ties demarkacine atmušė jiems ant kulnų lipusius bolševikus. Vėliau pusiau slapta (neretai persirengę lietuvių uniformomis) saksai dalyvavo 1919 m. gegužę ir birželį vykusiuose Lietuvos armijos puolimuose prieš bolševikus. 18-ojo saksų pulko veiksmai nulėmė sėkmę užimant Ukmergę, Anykščius, Panevėžį ir Uteną“, – pasakojo istorikas. Jo teigimu, net lietuviai neretai persirengdavo vokiečių uniformomis, nes šios kėlė panišką baimę bolševikams. Iš viso vokiečiai Lietuvoje kovėsi daugiau kaip 6 mėnesius, apgynė ar išvadavo apie 13 Lietuvos miestų. O už nuopelnus kovose su bolševikais penki saksų karininkai buvo apdovanoti aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiaus ordinais.


                          „Grupė gimnazijos mokinių 2-ajame pėstininkų pulke 1919 m.“ Dail. Z. Kachanauskienė. Į pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę iš visos Lietuvos ėjo ūkininkų sūnus, kaimo darbininkai, demobilizuoti Pirmojo pasaulinio karo veteranai, tarnavę Rusijos ar Vokietijos kariuomenėse. Nemažą ir bene entuziastiškiausią savanorių dali sudarė gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviai.



                          Tačiau, pasak G. Kulikausko, saksų savanorių vaidmuo Lietuvos Nepriklausomybės kovose nepelnytai nutylimas – Lietuvoje saksų savanoriams nėra nė vieno atskiro paminklo. Tai pripažįsta ir Krašto apsaugos ministerija „Saksų (vokiečių) savanorių, žuvusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose 1918-1920 metais, atminimas Lietuvoje atskirai įamžintas nėra. Saksų (vokiečių) savanorių kapai yra visoje Lietuvoje, daugiausiai jų yra Kauno miesto kapinėse. Visų Nepriklausomybės kovose žuvusių karių atminimui yra skirtas paminklas Kauno m. kapinėse, taip pat Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas ir kripta su Nežinomo Kario palaikais Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune“, – teigiama KAM atsakyme. „Kai 2000 metais šia tema rašiau bakalaurinį darbą, naiviai tikėjausi, kad saksams Lietuvoje yra pastatytas koks paminklas, na, paminklinė lenta Ukmergėje – apie tai minėta 1999-ųjų spaudoje. Pasirodo paminklinė lenta atidengta abstraktiems „miesto išvaduotojams“. Žinoma, reiktų prisiminti, kad net ir padėję kovose su bolševikais, vokiečiai buvo labai nemėgstami tarpukario Lietuvoje, nes žmonėms žiauriai įsiėdė vokiečių okupacija Pirmojo pasaulinio karo metais su rekvizicijomis, vėlesniais bermontininkų plėšikavimais“, – pridūrė istorikas.





                          Šaltinis:http://www.delfi.lt/news/daily/medij....d?id=72945598

                          Komentuoti


                          • #14
                            Lietuvos kariuomenė su šarvuočio maketu pratybose.

                            Komentuoti


                            • #15
                              „Kerštas“ („Renault FT 17“) pratybose 1924 m.





                              http://plienosparnai.lt/e107_plugins/forum/forum_viewtopic.php?3820.60


                              Last edited by Jonas; 1st July 2017, 14:40.

                              Komentuoti

                              Vykdoma...
                              X