Jeigu tai jūsų pirmasis apsilankymas, nepamirškite užsukti į FAQ spausdami aukščiau esančią nuorodą. Jums gali tekti prisiregistruoti
prieš pradedant rašyti forume: norėdami tęsti, spauskite aukščiau esančią registracijos nuorodą. Kad galėtumėte peržiūrėti pranešimus,
pasirinkite forumą, kurį norėtumėte aplankyti iš aukščiau esančių pasirinkimų.
Vytauto Didžiojo karo muziejui vadovaus Rita Malinauskienė
Nuo balandžio 7 d. Vytauto Didžiojo karo muziejui (VDKM) Kaune vadovauti pradeda Rita Malinauskienė, ilgametė šio muziejaus darbuotoja. Prieš tai ji vadovavo muziejaus Karo technikos, Restauravimo, Fondų apskaitos ir apsaugos skyriams, dėstė Kauno kolegijoje Meno kūrinių konservavimo ir restauravimo dalykus. Į naująsias pareigas ji paskirta po to, kai kovo mėnesį laimėjo Krašto apsaugos ministerijos surengtą konkursą.
„Mano vizijose – muziejus, visada gyvas, pilnas lankytojų, kur vyksta edukacinės programos, rodomi filmai, veikia eksponatai ar jų įveiklintos rekonstrukcijos, leidžiant iš arti jausti, girdėti istorijas, nes užaugo nauja lankytojų karta, kuriai nepakanka stiklo vitrinose sudėtų eksponatų, jiems reikalingos emocijos. Gyvendami informacinio karo lauke turime auginti pilietišką visuomenę“, – sako naujoji muziejaus direktorė. J i pabrėžia, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus moto – kaupiantis ir viešinantis Lietuvos kariuomenės, jos kovų už laisvę istoriją, ugdantis kritinio mąstymo ir pilietišką visuomenę.
Naujoji muziejaus direktorė artimiausiais laukiančiais iššūkiais įvardija esminį ekspozicijų atnaujinimą, muziejaus bokšto ir arkados, rinkinių saugyklų remonto darbus. Pirmiausia ketinama įveiklinti pilną muziejaus kompleksą, saugyklas ir Karo technikos ekspoziciją. „Šių erdvių atvėrimas, išplėstas muziejinių vertybių pristatymas, skatins visuomenės susidomėjimą karybos istorija, stiprins susidomėjimą šiuolaikine Lietuvos kariuomene bei ugdys pilietišką ir patriotišką jaunąją kartą“, – sako R. Malinauskienė.
Antrasis iššūkis – padaryti muziejų matomu ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Įgyvendinant šį tikslą bus svarbu ne tik glaudžiai bendradarbiauti, bet ir įgyvendinti bendrus projektus su lietuvių bendruomenėmis, užsienio muziejais, nevyriausybinėmis organizacijomis. „Tokiu būdu bus užtikrintas platesnis visuomenės įtraukimas į muziejaus veiklą, modernesnių sprendimų įgyvendinimą, didesnę karybos istorijos sklaidą bei atskirties tarp diasporos ir lietuvių, gyvenančių tėvynėje, mažinimą“, – pabrėžia R. Malinauskienė. Trečiuoju iššūkiu, atsižvelgdama į pasaulinę praktiką, ji pabrėžia būtinybę atnaujinti esamas muziejaus ekspozicijas. „Pasaulinė praktika rodo, kad efektyvi ir visuomenei patraukli ekspozicija yra ta, kuri atnaujinama kas dešimtmetį. Tam, kad muziejus išliktų konkurencinga ir šiuolaikiška kultūrinė įstaiga pasaulyje, ekspozicijos turi tapti patrauklios ir reikliausiai jaunajai kartai“, - įsitikinusi naujoji Karo muziejaus vadovė.
R. Malinauskienė į muziejų dirbti atėjo prieš 25 metus, įgijusi dailininko-restauratoriaus specialybę. Ji taip pat studijavo istoriją Vilniaus universitete, Kauno technologijos universitete apsigynė vadybos magistro laipsnį. Pasak direktorės, šios žinios ypač pravertė kartu su Lietuvos kariuomene perkeliant karinės technikos eksponatus iš Vilniaus į Kauną bei įkuriant Karo technikos ekspoziciją Kauno miesto savivaldybės perduotame VI forte.
VDKM nuolatinio direktoriaus neturėjo nuo 2019 m. kovo 1 d., kai baigėsi muziejaus direktoriaus Kęstučio Kuršelio penkerių metų kadencija. Krašto apsaugos ministerija 2019 metais direktoriaus atrankos konkursą organizavo kelis kartus, tačiau jie buvo atšaukti nesusirinkus pakankamam dalyvių skaičiui arba neįvyko pretendentams nesurinkus reikiamo balų skaičiaus konkursui laimėti. Paskutiniame Krašto apsaugos ministerijos organizuotame konkurse VDKM direktoriaus pareigoms eiti iš viso dalyvavo šeši pretendentai.
Atrodo, kad matome labai gudrų sumanymą įgyti tanką, policijos vaidmuo čia neatrodo adekvatus. Bet pabaiga tai pritrenkianti - įžvelgti čia Rusijos mėginimą "susigrąžinti" tanką yra išskirtinis žurnalistinio "įžvalgumo" atvejis
Bet pabaiga tai pritrenkianti - įžvelgti čia Rusijos mėginimą "susigrąžinti" tanką yra išskirtinis žurnalistinio "įžvalgumo" atvejis.
Taigi čia "Delfi" - ko daugiau galima tikėtis? Lietuvoje blogesni už "Delfi" yra tik visiški marginalai kaip "Laisvas laikraštis", ekspertai.eu, "Būkime vieningi", "LDiena.lt" ir panašios šiknaskylės.
Nors tankas tuščiaviduris, sveria per keturiasdešimt penkias tonas.
Kad IS-2 ir su visais "viduriais" tik 46 tonas sveria...
Taigi čia "Delfi" - ko daugiau galima tikėtis? Lietuvoje blogesni už "Delfi" yra tik visiški marginalai kaip "Laisvas laikraštis", ekspertai.eu, "Būkime vieningi", "LDiena.lt" ir panašios šiknaskylės.
Kad IS-2 ir su visais "viduriais" tik 46 tonas sveria...
Šiuo atveju čia LNK.
Labiausiai patiko vieta, kad tanką nori susigrąžinti naudojimui paraduose.
Labiausiai patiko vieta, kad tanką nori susigrąžinti naudojimui paraduose.
Taip, "Delfi" atpasakoja LNK turinį - suklydau. Kita vertus LNK irgi "gera" televizija - užtenka jų žinias pažiūrėt, tai daugiau kaip pusę jų turinio sudaro kriminalai. Vienžo LNK tokia pat "geltona" TV kaip ir Delfi" yra "geltonas" interneto portalas.
Manoma, kad iniciatyva, išsivežti Salantų tanką, buvo ne kiek antikvariato specialisto idėja, o Rusijos ketinimas susigrąžinti techniką, kurią bus galima panaudoti paraduose.
Šiaip Rusijoje tas tankas nėra labai jau retas (ir dar spėju pas kai kuriuos iš jų ir "viduriai" vietoje), taigi toks teiginys dar juokingiau atrodo:
Tokia jau situacija Lietuvoj, kad jei nebus rastos rusiškos ausys, buvo per prastai dirbta. Pasakykit nors vieną dėmesio verta įvykį kurio kas nors nebandė pritempti prie rusų darbo
Lietuvių išeivio dovana – išskirtinė lituanistinė ginkluotės kolekcija
Lietuvą metų pabaigoje pasiekė neeilinis krovinys – Lietuvos nacionaliniam muziejui skirta unikali ginkluotės, karinės aprangos ir archyvinių dokumentų kolekcija. Šią kolekciją ištisus dešimtmečius kaupė ir Lietuvai padovanojo JAV gyvenantis lietuvių kilmės išeivis Henry Lazarus Gaidis.
Kolekciją sudaro keli tūkstančiai muziejinių vertybių, daugiausia ginklai. Tai pistoletai, šautuvai, kardai, durtuvai ir durklai, kiti karinės amunicijos pavyzdžiai. Atskirai minėtinas gausus karinės aprangos rinkinys: uniformos, kepurės, beretės, šalmai, amunicijos diržai, uniforminiai diržai, dėklai, antsiuvai.
„Kolekcija išskirtinė ne tik savo dydžiu, bet ir nuoseklumu: net ir negyvenant Lietuvoje, H. Gaidžiui pavyko surinkti itin retus Lietuvos kariuomenėje naudotus ir lietuvių kariams priklausiusius ginklus. Jie atspindi labai įdomų laikotarpį – seniausios vertybės yra XVIII amžiaus pabaigos. Tai ir Napoleono kariuomenės lietuviško ulonų pulko uniforma, 1863–1864 metų sukilimo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų dalyvių daiktai, savo vertingumu išsiskiria tarpukario Lietuvos kariuomenėje naudoti ginklai, taip pat reprezentuojami ir išeivijos lietuviai bei partizaninis karas. Tai savotiška lietuvio kario tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje istorija“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Svarbi šios dovanos dalis yra archyvinis, rankraštinis fondas. Jame – žymių iš Lietuvos kilusių žmonių apdovanojimai, laiškai, dokumentai, susirašinėjimai ir kiti asmeniniai daiktai. Kolekcijos archyve sukaupta informacijos apie vyskupą Jurgį Matulaitį, daktarą Joną Šliūpą, generolus Stasį Raštikį, Joną Černių, Vincą Vitkauską. Atskirą didelę kolekcijos dalį sudaro Lietuvos karo laivo ,,Prezidentas Smetona“ kapitono Povilo Labanausko archyvas.
Komentuoti