Announcement

Collapse
No announcement yet.

Pokario rezistencija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

Collapse
X
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • Pokario rezistencija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

    NATO išleido trumpą dokumentinį filmuką ta tema Forest Brothers - Fight For the Baltics (Miško broliai - kova už Baltijos šalis). Kremlius jau žiaukčioja. O NATO ačiū už mums svarbios istorijos viešinimą ir skleidimą. Labai svarbu ne tik pats faktas, kad tai vyko, bet kad apie tai kalbama tokiu lygiu ir per tokio aukšto lygio oficialius Vakarų kanalus. Dar svarbu, kad pabaigoje paminėti dabartiniai Lietuvos SOP žaliukai. Tokia kaip ir užuomina nedraugams, kad čia ne tik istorija.

    The supreme art of war is to subdue the enemy without fighting - Sun Tzu

  • #2
    Iš įdomybių - ar teko girdėt apie bendrus lietuvių ir latvių partizanų veiksmus? Buvo tokių:

    Knygoje pateikiama įdomių duomenų apie latvių ir lietuvių partizanų bendradarbiavimą. Tam skirtas net visas skyrius „Bendradarbiavimas su kaimyninių šalių partizanais”. Iš Lietuvoje esančių archyvinių šaltinių žinoma, kad saugodamiesi NKVD (MGB) kariuomenės persekiojimo joniškiečiai, biržiečiai, rokiškėnai ir kitų Lietuvos šiaurinių kraštų partizanai dažnai pereidavo į Latvijos miškus. Autorius pažymi didelį lietuvių partizanų aktyvumą. Pietų Latvijoje jie ne tik slėpdavosi, bet ir rengdavo pavienius antpuolius. 1945-1948 m. lietuviai ypač aktyviai veikė Bauskės ir Ilūkstės apylinkėse. Pastaroje vietovėje ypač pasižymėjo J. Streikaus partizanų grupė, lietuvių rezistencijos tyrinėtojams labiau žinoma kaip Vytauto apygardos „Lokio” rinktinės būrys. Dešimt šio būrio partizanų 1948 m. gruodžio 1 ir 6 d. Ilūkstės apskrityje susirėmė su saugumo pajėgomis ir beveik visi (R. Telauskis, L. Novickis, A. Varna, A. Jermolavičius ir kt.) žuvo (p. 474) (čia ir toliau nurodomi recenzuojamos knygos puslapiai). Jelgavos apskrityje Lielaucės miške nuo 1948 m. gruodžio iki 1949 m. kovo 17 d. veikė Krauja Karlio ir Prano Gelažiaus-Kluonio vadovaujamas bendras lietuvių ir latvių junginys. MGB 5-osios divizijos 36-asis pulkas šį būrį sunaikino nukaudamas 8 latvių ir 7 lietuvių partizanus. Gaila, kad autorius šio mūšio nepateikia kaip ryškiausio lietuvių ir latvių bendradarbiavimo įrodymo, nors pačiam mūšiui knygoje skirta tikrai daug dėmesio. Įdėta net mūšio schema (pp. 444-445). Kitaip negu lietuviams, latvių partizanams Lietuvos teritorija būdavo tik laikinas prieglobstis (p. 474).
    Paimta iš čia.
    Daugiau apie bendrą lietuvių-latvių partizanų junginį ir Lielaucės mūšį (kalba netaisyta):

    Latvijos Jelgavos rajone 2010 m. pradėtas atstatinėti didžiausias Baltijos šalyje pokario partizanų bunkeris. Šis turistinis objektas atstatomas jau antrą kartą, nes pirmąjį po rekonstrukcijos mediniai rastai, iš kurių jis buvo pastatytas, tiesiog supuvo. Šiame bunkeryje gyveno ir kovėsi bendras latvių ir lietuvių partizanų dalinys, vadovaujamas Karlo Krauji ir Prano Gelažiaus-Kluonio, Apie tai rašo vietos laikraštis „Kurzemes Vards”.
    Istoriniai dokumentai rodo, kad bendras junginys Jelgavos apskrityje Lielaucės miške gyvavo nuo 1948 m. gruodžio iki 1949 m. kovo 17 d. Bunkerį, kurio plotas 62 kvadratiniai metrai, 1948 m. rudenį pastatė lietuvių ir latvių partizanai, kartu kovoję prieš okupantus. Jame žiemoti planavo iki 30 Karlo Krauji (Kārlis Krauja), tikrasis vardas Visvaldis Brizga, vadovaujamo būrio partizanų. Beje, būrio vadas – buvęs latvių SS divizijos legionierius.
    1949 m. kovo 17 d. 24 čia buvusius partizanus apsupo 760 kareivių. Į apsupties žiedą pateko 15 latvių ir 9 lietuviai. Vyrai atsisakė pasiduoti ir stojo į nelygią kovą. Nors partizanai priešus taršė 82 mm minosvaidžiu ir sugėbėjo susprogdintas minas, kurios buvo padėto ant kelių, vedančių bunkerio link, atsilaikyti prieš gausesnes pajėgas ir artilerijos ugnį nepavyko. Mūšyje žuvo 15 kovotojų, 9 paimti į nelaisvę. – 7 latviai ir 2 lietuviai. Puolančių nuostoliai – 3 kariai žuvo ir keletas sužeista. Šis mūšis didžiausios bendros lietuvių ir latvių kautynės prieš sovietinius okupantus.
    Last edited by Danas; 14th July 2017, 12:18.

    Komentuoti


    • #3
      Originally posted by Trooper Peržiūrėti pranešimą
      Kalbant apie skaičius, ar turit šaltinių, patvirtinančių tuos skaičius? Ypač apie partizanų "užmuštus" 1054 vaikus?
      Šitas skaičius matomai užaukštintas - paimtas iš tarybinių laikų:

      „Knygos“ sudarytojams rūpi kas kita – pareklamuoti J. Jarmalavičiaus skaičius apie nužudytus 52 kūdikius ir 993 paauglius iki 16 metų. Jie – „patikimesni“, nes didesni.
      Dabartinis istorikas Mindaugas Pocius kalba apie 300:

      Taip skaičiuojant išeitų, kad iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 m. Tai teoriniai apskaičiavimai, bet greičiausiai jie artimi tiesai. Atsakomybė už didžiąją šių aukų dalį, deja, krenta ant pogrindžio struktūrų narių. Nepaisant tokio didelio tragedijų skaičiaus, vis dėlto, remiantis visais prieinamais šaltiniais, teigtina, kad šeimų su vaikais žudymai buvo reti, todėl netipiški kovos su kolaboravimu kaltintais gyventojais atvejai. Įvairūs duomenys rodo daugumoje apskričių šį skaudų reiškinį buvus išskirtinį, netoleruojamą partizanų ir jų vadų. Išskyrus Lazdijų ir Alytaus apskritis kaip išimtį, jis nebuvo būdingas Lietuvos partizaniniam judėjimui.
      Be abejo dalis "patriotiškesnių" Lietuvos istorikų ir šiaip piliečių kvestionuoja ir šį skaičių - na negalėjo Lietuvos partizanai žudyt vaikų, nes jie buvo krištolinio tyrumo asmenys. Jei netyčia koks vienas-kitas ir pasitaikydavo, tai matyt netyčia po kulka palįsdavo, o visus kitus aiškiai MGB provokatoriai išžudė...

      P.S. Gal reiktų kelis paskutinius pranešimus į partizaniniam karui skirtą temą perkelt?
      Last edited by Danas; 17th July 2017, 15:13.

      Komentuoti


      • #4
        Ta pačia tema:

        Apie „miško brolius“ prabilusi NATO Rusijai nusiuntė žinią: panašus košmaras Baltijos šalyse lauktų ir dabar
        http://www.15min.lt, 2017.07.17

        Priminta, kad Lietuvoje veikė partizanų karinė struktūra, kovotojai laikėsi Hagos ir Ženevos konvencijų, o jų buvo daugiau nei 100 tūkstančių. Mūsų šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius BNS pripažino, kad „reaguojama į tą padidėjusį dezinformacijos pliūpsnį“.
        .....
        R.Beckhusenas primena, kad per partizanines kovas Baltijos šalyse žuvo dešimtys tūkstančių sovietų karių ir kad partizanų pasipriešinimas buvo numalšintas tik per dešimtmetį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
        Dėl 100 tūkst. "užlenkta" - į šį skaičių įeina ne vien partizanai:

        Dešimt metų vykęs pasipriešinimas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.
        Beckhuseno teiginys apie "dešimtis tūkstančių žuvusių sovietų karių" iš viso juokingas - net priskaičiavus "stribus" susidarytų keli tūkstančiai, ne daugiau.

        Komentuoti


        • #5




          ,,,Beckhuseno teiginys apie "dešimtis tūkstančių žuvusių sovietų karių" iš viso juokingas - net priskaičiavus "stribus" susidarytų keli tūkstančiai, ne daugiau...

          Bet kuo remiesi taip teikdamas. Oficialiai tai teigiama, kad ne mažiau kaip apie 25 tūkst.Nepamenu jau kur skaičiau , nors tavo nuomonei pritarčiau

          Komentuoti


          • #6
            Bet kuo remiesi taip teikdamas. Oficialiai tai teigiama, kad ne mažiau kaip apie 25 tūkst.Nepamenu jau kur skaičiau , nors tavo nuomonei pritarčiau
            Po ranka visos statistikos tiems 25 tūkst. neturiu, bet 1944-1946 m. periodui prašom: partizanų "sąskaitoje" - 5732 asmenys, iš jų jėgos struktūroms priklausę (kariuomenė, saugumas, VRM, "stribai") - 564, t.y. mažiau nei 10 proc. Likę - partinis aktyvas, saugumo informatoriai, ir šiaip visokie civiliokai. Na nepriskirsi gi kokio kolūkio pirmininko ar komjaunimo kuopelės vado prie kariškių, nors jiems ir išduodavo ginklus?
            Statistika paimta iš J. Zubkovos knygos "Pabaltijys ir Kremlius" (visai įdomi ir IMHO objektyvi knyga - rekomenduoju; beje ji yra išleista ir lietuviškai).
            Last edited by Danas; 19th July 2017, 15:12.

            Komentuoti


            • #7
              Originally posted by Danas Peržiūrėti pranešimą
              Po ranka visos statistikos tiems 25 tūkst. neturiu, bet 1944-1946 m. periodui prašom: partizanų "sąskaitoje" - 5732 asmenys, iš jų jėgos struktūroms priklausę (kariuomenė, saugumas, VRM, "stribai") - 564, t.y. mažiau nei 10 proc. Likę - partinis aktyvas, saugumo informatoriai, ir šiaip visokie civiliokai. Na nepriskirsi gi kokio kolūkio pirmininko ar komjaunimo kuopelės vado prie kariškių, nors jiems ir išduodavo ginklus?
              Statistika paimta iš J. Zubkovos knygos "Pabaltijys ir Kremlius" (beje visai įdomi ir IMHO objektyvi knyga - rekomenduoju).
              Kad ir kaip makabriškai beskambėtų, bet karo logika tokia, kad matuojant jo (karo, pasipriešinimo) efektyvumą skaičiuojami priešininko nuostoliai.
              Šiai dienai jokių, pabrėžiu, jokių prieinamų ir patikimų duomenų apie sovietų jėgos aparato nuostolius nėra.
              Įdomūs pastebėjimai iš asmens, spėjusio pasiknaisioti po ypatingąjį archyvą Maskvoje, ankstyvais 90'aisiais-nuostoliai, žūtys iš dalinių Lietuvoje, tiesiogiai siejami su partizanų veikla KARTAIS skiriasi nuo "pacharonkių" (pranešimų giminėms apie žuvusį asmenį) išsiųstų į Rusiją. T.y., jei kariškis mirė Lietuvoje nuo apsinuodijimo arba užkritusios ant galvos šovinių dėžės, dažnu ir labai dažnu atveju jis bus ten pat (pagal statistiką) kur ir nukautas partizanų. Ir atvirkščiai, nukauti partizanų bus priskiriami ne koviniams nuostoliams. Mintį pagaunat?
              Vetrovo divizijos veiklos Lietuvoje laikotarpiu, jos visi nuostoliai (žuvę, sužeisti) vertinami apie 2000 asmenų.
              Šovinių dėžės ant galvų krito ir krito.
              Mano informaciją galite vertinti kaip subjektyvią beletristiką, bet kol priešo nuostolių eilutėje figūruos rusiškais "šaltiniais" paremti skaičiai su keliom dešimtim-keliais šimtais kariškių/NKVDistų ir dešimtim tūkstančių civilių, tol mes info karą šioje vietoje pralaimėsim.
              Gyvybiškai sarbu diegti naratyvą, kad ne tik organizacija, struktūra, pavaldumas, uniformos buvo mūsų partizanų teisėtumo ir efektyvumo matas, bet ir priešui daromi nuostoliai-ok, be šarvuotos technikos, be orlaivių, tačiau gyvosios jėgo nuostoliai pas priešą buvo ženklūs.

              Komentuoti


              • #8
                Originally posted by sausuolis Peržiūrėti pranešimą
                Kad ir kaip makabriškai beskambėtų, bet karo logika tokia, kad matuojant jo (karo, pasipriešinimo) efektyvumą skaičiuojami priešininko nuostoliai.
                Šiai dienai jokių, pabrėžiu, jokių prieinamų ir patikimų duomenų apie sovietų jėgos aparato nuostolius nėra.
                Įdomūs pastebėjimai iš asmens, spėjusio pasiknaisioti po ypatingąjį archyvą Maskvoje, ankstyvais 90'aisiais-nuostoliai, žūtys iš dalinių Lietuvoje, tiesiogiai siejami su partizanų veikla KARTAIS skiriasi nuo "pacharonkių" (pranešimų giminėms apie žuvusį asmenį) išsiųstų į Rusiją. T.y., jei kariškis mirė Lietuvoje nuo apsinuodijimo arba užkritusios ant galvos šovinių dėžės, dažnu ir labai dažnu atveju jis bus ten pat (pagal statistiką) kur ir nukautas partizanų. Ir atvirkščiai, nukauti partizanų bus priskiriami ne koviniams nuostoliams. Mintį pagaunat?
                Vetrovo divizijos veiklos Lietuvoje laikotarpiu, jos visi nuostoliai (žuvę, sužeisti) vertinami apie 2000 asmenų.
                Šovinių dėžės ant galvų krito ir krito.
                Mano informaciją galite vertinti kaip subjektyvią beletristiką, bet kol priešo nuostolių eilutėje figūruos rusiškais "šaltiniais" paremti skaičiai su keliom dešimtim-keliais šimtais kariškių/NKVDistų ir dešimtim tūkstančių civilių, tol mes info karą šioje vietoje pralaimėsim.
                Gyvybiškai sarbu diegti naratyvą, kad ne tik organizacija, struktūra, pavaldumas, uniformos buvo mūsų partizanų teisėtumo ir efektyvumo matas, bet ir priešui daromi nuostoliai-ok, be šarvuotos technikos, be orlaivių, tačiau gyvosios jėgo nuostoliai pas priešą buvo ženklūs.
                Sausuoli, aš irgi labai norėčiau, kad priešo gyvosios jėgos nuostoliai būtų buvę ženklūs, bet deja šie mūsų norai dažnai neparemti rimtais įrodymais. Beje, ar priskaičiuojam partinį aktyvą (visokius komunistus, komjaunuolius), tarybinės administracijos darbuotojus bei tarp civilių užverbuotus saugumo agentus prie priešo "gyvosios jėgos nuostolių"? Jei taip, tada sutinku - priešo "gyvosios jėgos nuostoliai" tikrai buvo ženklūs. Beje dalis Lietuvos istorikų (be abejo mažiau patriotiškų ) irgi laikosi panašios nuomonės - Lietuvos partizanai pirmame kovų etape (1944 m. liepa - 1946 m. gegužė) kovose su kariuomene ir saugumo daliniais patyrė daug nuostolių, todėl buvo pereita prie kitos taktikos - susikoncentruota į kovą su kolaborantais, t.y. pagrinde su civiliais asmenimis (kaip ir sakiau, kolūkio pirmininkui išduotas pistoletas automatiškai nepaverčia jo kariškiu).
                Aš labai-labai mėgstu dokumentais pagrįstus teiginius - prašom žvilgtelėti į diskusijos ištrauką kitame forume:

                http://www.antraspasaulinis.net/e107...80#post_150976

                Jos esmė - lyginant partizanų prisiminimus ir MVD-MGB dokumentus buvo nustatyta, kad vienos partizanų akcijos metu 1948 m. spalio 27 d. Onuškio valsčiuje buvo susprogdintas okupantų sunkvežimis, kuriame žuvo 17 saugumiečių ir kareivių (partizanų duomenimis - 18-19). O jūs sakot - rusiški šaltiniai... Deja dažnai partizanų ir okupantų duomenys kardinaliai nesutampa - prisiminkim Kalniškės mūšį, po kurio partizanai apskelbė lygiai 100 kartų didesnius priešo nuostolius, nei okupantai užfiksavo savo dokumentuose. Sakysit okupantai melavo? Gal, bet ir partizanų skaičiai neparemti absoliučiai jokiais rimtais įrodymais - tipo kažkas kažką matė, kažkas kažkam sakė... Vat taip ir atsiranda mitas apie "didelius priešo gyvosios jėgos nuostolius".
                Man svarbu ne "teisingas" naratyvas - man svarbiau žinoti tiesą (kiek tai įmanoma šiame pasaulyje, kuriame niekuo negali pilnai pasitikėt), net jei ji ir nėra visada maloni.
                Tuos dokumentus apie Vetrovo divizijos nuostolius būtų įdomu pamatyti. Beje, atkreipsiu dėmesį - skaičiuje "2000" figūruoja ir sužeistieji.
                Last edited by Danas; 19th July 2017, 12:26.

                Komentuoti


                • #9
                  Danai, vyrauja naratyvas, kad rusai "viską fiksavo dokumentuose, o partizanai "tik fantazijose ir dainose apie tai pasakoja", taigi...belieka kliautis rusais
                  Iš čia ir turime skaičius.
                  Dokumentų jūs nepamatysite, nes archyvas tas, bent jau baltijiečiams-uždarytas.
                  Tam tikrus skaičius man pasakė tūlas ponas, kuriam pavyko ten pabuvoti ir knaisiotis audringais 90-aisiais. Kadangi priesaikos krauju neprašiau, gali ir meluoti

                  Paimkime vienus zymesniu mūšių-Varčios, Panaros, Palių, Kalniškės, Kauneliškio, Eimuliškių-Ažagų, Virtukų. Lietuviškais duomenimis, okupantų nuostoliai - 986 žmonės. Galime pafilosofuoti,kad skaičiai stipriai užaukštinti, bet..remiantis sovietiniais duomenimis, tikiu, kad skaičius bus max.50... .
                  Tik intuityviai jaučiu,kad realus skaičius sieks kelis šimtus, tai jau suponuoja mintį, kad realūs priešo nuostoliai KARTAIS skiriasi nuo to ką jie patys teigia.

                  Komentuoti


                  • #10
                    Originally posted by sausuolis Peržiūrėti pranešimą
                    Danai, vyrauja naratyvas, kad rusai "viską fiksavo dokumentuose, o partizanai "tik fantazijose ir dainose apie tai pasakoja", taigi...belieka kliautis rusais
                    Iš čia ir turime skaičius.
                    Dokumentų jūs nepamatysite, nes archyvas tas, bent jau baltijiečiams-uždarytas.
                    Tam tikrus skaičius man pasakė tūlas ponas, kuriam pavyko ten pabuvoti ir knaisiotis audringais 90-aisiais. Kadangi priesaikos krauju neprašiau, gali ir meluoti
                    Paimkime vienus zymesniu mūšių-Varčios, Panaros, Palių, Kalniškės, Kauneliškio, Eimuliškių-Ažagų, Virtukų. Lietuviškais duomenimis, okupantų nuostoliai - 986 žmonės. Galime pafilosofuoti,kad skaičiai stipriai užaukštinti, bet..remiantis sovietiniais duomenimis, tikiu, kad skaičius bus max.50... .
                    Tik intuityviai jaučiu,kad realus skaičius sieks kelis šimtus, tai jau suponuoja mintį, kad realūs priešo nuostoliai KARTAIS skiriasi nuo to ką jie patys teigia.
                    Na žinot, aš irgi daug ką jaučiu intuityviai, bet deja intuicijos prie rimtų įrodymų priskirt negalima.
                    Sakot 986 žmonės? Iš jų 400 - Kalniškės mūšis? O ar žinot, kad iš priešo pusės mūšyje dalyvavo 448 žmonės IŠ VISO? Deja KELIAIS KARTAIS priešo nuostoliai nesiskiria nuo oficialiai deklaruotų - IMHO galim tikėtis tik keliolikos (na gal keliasdešimt) procentų neatitikimo (be abejo mūsų naudai .
                    Yra toks laiko patikrintas principas - savo nuostolius skaičiuoti remiantis savo šaltiniais, priešo - remiantis priešo šaltiniais (be abejo ne propagandiniais, o skirtais vidiniam naudojimui, vidinei apskaitai). Be abejo ir šis metodas turi trūkumų ir nėra 100 proc. patikimas (kaip patys sakėt, dažnai šovinių dėžės ant galvų krisdavo ), bet tikslesnio niekas nesugalvojo. Idealu kai tą pačią informaciją galima patikrint iš nepriklausomų šaltinių - tada jau gaunami tikrai patikimi duomenys (kaip su partizanų susprogdintu sunkvežimiu).
                    Beje, dar vienas argumentas, kodėl priešų nuostoliai nebuvo dideli, kad ir kaip bebūtų gaila - partizaninio judėjimo dalyvių amžius ir kovinis parengimas: tarp partizanų buvo daug jaunų, neapšaudytų ir net kariuomenėje netarnavusių žmonių. Vėl naudojuos kito forumo diskusija:

                    http://www.antraspasaulinis.net/e107...c.php?40553.90
                    Last edited by Danas; 19th July 2017, 17:42.

                    Komentuoti


                    • #11
                      Straipsnis apie partizanų paliktus dokumentų archyvus ir jų tyrinėjimą:

                      (Ne)parašyta 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo istorija
                      http://www.15min.lt, 2017.04.23

                      Straipsnio išvados:

                      Pirma, okupantai ir kolaborantai negalvojo apie mūsų partizanų istoriją, todėl jų medžiaga šio nepaprasto karo už Tėvynės laisvę pasakojimą labiau iškreipia, nei grindžia ar plėtoja.
                      Antra, rūpindamiesi dokumentais, kuriuos šimtą kartų saugiau būtų buvę sunaikinti, nei išsaugoti, partizanai mums aiškiai parodė ir ne kartą teigė, kad laisvoje Lietuvoje visi šie dokumentai bus jų kovos liudijimas, pirmas ir pagrindinis šio pasakojimo šaltinis, būsimų laisvės kovotojų – partizanų, ryšininkų, rėmėjų – teisių bei pirmenybių pagrindas.
                      Trečia, 1944–1953 m. partizaninio karo istorijos tyrimas yra mūsų svarbiausias neatidėliotinas uždavinys. Siekiant jį įgyvendinti, šiandien turime į šalį padėti okupantų ir kolaborantų pranešimus bei suvestines; privalome atnaujinti žemėje paslėptų partizanų archyvų paiešką; užtikrinti Atgimimo metais rastų ir iki šiol nerestauruotų dokumentų išsaugojimą. Nuodugniems tyrinėjimams, partizaninio karo istorijai būtinas tvirtas pagrindas – skaitmeninis visos Lietuvos partizanų archyvas su visapusiškos paieškos galimybe. Apie tai išsamiau – kitame „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ numeryje.
                      Rimti istorikai VISADA tiria visus įmanomus šaltinius, o straipsnio autoriai siūlo padėt į šalį tarybinius dokumentus ir dirbt tik su partizanų archyvais - na taip, labai "objektyvi" partizaninio karo istorija gausis tokiu atveju...

                      Komentuoti


                      • #12
                        Toks linksmesnis epizodas iš neparašytos istorijos.
                        Pasakojo prie bokalo buvęs šefas, amžiną jau atilsį, geras žmogus buvo...
                        TSRS laikais, beje, buvęs kolūkio pirmininku. Kažkaip kalba apie tuos laikus pakrypo.
                        Žinia, sako, į partizanus eidavo visokie mokytojai, inteligentai, o į stribokus - nieks eit nenorėjo, todėl reikdavo visokius pašlemėkus rankioti (na, jis taip pasakojo). Ir buvęs ten kažkoks mažo ūgio "liaudies gynėjas".
                        "Lakdavo jis su miškiniais samagoną, - man pasakoja - o per začystkes jam triochlineika už krūmų vis kabindavosi, tai jis ją betampydamas pastoviai atsilikdavo, o tada šaukdavo miškiniams: "nešaudykit, čia aš, tas ir tas!".
                        Grįžta sykį iš miško, matyt, vėl su jais samagoną gėręs, ir visa gerkle dainuoja:
                        "Lenėns šėka,
                        Stalėns uosti,
                        Komsamolcaa
                        sobini šluosti!"
                        Išbėga rusų karininkas, atsivėdėjęs siūbt jam į snukį, ir uždarė "daboklėn". Ta "daboklė", matyt, buvęs kažkoks atviras statinys su grotomis, taip įsivaizduoju.
                        O tas toliau šaukoja: "Duokit užkąsti, o tai vėl dainuosiu!"
                        - Na, ir kas buvo - klausiu, jau laukdamas atsakymo "sušaudė", "nuteisė", "kalėjime supūdė".
                        - Kaip kas? Davė užkąsti...
                        Ir, turbūt matydamas ištįsusį mano veidą, pasikartojo:
                        - Žmonių ir taip trūko...
                        Na, man taip pasakojo

                        Komentuoti


                        • #13
                          Tema, susijusi su mūsų partizanais - buvęs "Go Vilnius" vadovas Darius Udrys iškėlė klausimą - „O žudyti kolchozų organizatorius moralu?“:

                          Skandalas feisbuke: „Go Vilnius“ vadovą kaltina įžeidus šimtus tūkstančių lietuvių
                          http://www.delfi.lt, 2017.06.01

                          Udrį visi labai užsipuolė, o galiausiai jis buvo atleistas iš "Go Vilnius" pareigų, ir šis skandalas tam tikrai turėjo įtakos:

                          Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ragina atleisti „Go Vilnius“ vadovą
                          http://www.delfi.lt, 2017.06.03

                          „Go Vilnius“ vadovas D. Udrys atleistas iš pareigų
                          http://www.delfi.lt, 2017.07.07

                          Aistros nenurimo ir vėliau:

                          Vygandas Trainys. Akmenis į miško brolius sviedęs Darius Udrys peržengė padorumo ribas
                          http://lietuvosdiena.lrytas.lt, 2017.08.30

                          Vytautas V.Landsbergis: Žiūrėti į požiūrį
                          http://www.15min.lt, 2017.09.04

                          Šiaip mano manymu Udrys užkabino teisinga kryptimi, bet per siaurai - kolūkių organizatoriai ir pirmininkai dažniausiai buvo aršūs komunistai ir dar be to ginkluoti, taip kad jie IMHO buvo legalūs taikiniai, bet jei pažvelgus plačiau - ar tikrai visi civiliai, žuvę nuo partizanų rankų, buvo nusipelnę mirties? Sakykim nuo partizanų kliūdavo naujakuriams, kurie atsikeldavo į išvežtųjų žemes, valstybinėse įstaigose dirbantiems žmonėms (mokytojams, bibliotekininkams - tipo ideologinio fronto kariai), komunistams ir komjaunuoliams, kurie tokiais patapdavo grynai iš praktinių sumetimų (karjeros darymas, saugesnio gyvenimo sau ir savo artimiems sukūrimas - vienžo tipiškas konformizmas). Be abejo dažniausiai tai nebuvo aukštos moralės žmonės - jie visų pirma žiūrėdavo savo kailio, savo interesų, bet ar tikrai tokius reikėjo naikint?
                          Gal teisus mūsų "turkofilas" Bernardas Gailius, raginantis nenagrinėti tokių dalykų iš šių taikių laikų moralės pozicijų?

                          Tuo tarpu knygos „Partizanai: tada ir šiandien“ apie Lietuvos laisvės kovotojus autorius Bernardas Gailius DELFI nesiėmė vertinti, kas teisus audringoje diskusijoje.
                          „Nei čia kas teisus, nei neteisus. Čia amžina diskusija – apie partizanų moralę ir terorizmą. Panašios diskusijos nuolat pasikartoja ne tik Lietuvoje. Partizanų karo ir terorizmo atskyrimas kelia labai daug sunkumų šios srities tyrėjams.
                          Lietuvos partizanų karo atveju istorinis kontekstas dar įneša papildomos painiavos. Iš partizanų dokumentų nesunku suprasti, kad jie matė save kaip ideologinio karo dalyvius. Jie priešinosi ne tik konkretiems sovietų kariniams-politiniams veiksmams, bet ir siekiui skleisti komunizmą Lietuvoje.
                          Todėl kolūkių organizatoriai, komunistai, komjaunuoliai ar net labiau pro-sovietiški mokytojai buvo vertinami kaip ne visai civiliai. Moralės klausimus, žinoma, galima kelti svarstant apie bet kurį karą. Bet dažniausiai tokia diskusija anksčiau ar vėliau įstringa, nes karas kelia per daug iššūkių taikos meto moralės supratimui“, – sakė B. Gailius.
                          Jo manymu, teisingiau būtų klausti ne ar moralu grasinti mirtimi kolūkių organizatoriams, o ar tai daryti buvo būtina. Anot B. Gailiaus, partizanams atrodė, kad būtina, nes jie vertino kolūkius kaip vieną pavojingiausių sovietų valdžios ir komunizmo įtvirtinimo Lietuvoje instrumentų.
                          „Aš asmeniškai labai nemėgstu šitų karo ir moralės diskusijų, nes jos neduoda jokio naujo supratimo ar kokio nors kitokio konstruktyvaus rezultato, tik supriešina žmones.
                          Kas nori rimtai tyrinėti karą, tas pirmiausia turi suvokti kaip radikaliai skiriasi žmonių gyvenimas taikos ir karo sąlygomis. Mane asmeniškai tai skatina tik labiau vertinti taiką. Kad ir kiek mes siektume karą civilizuoti, ten galiausiai sprendžiamas tik vienas klausimas – kas laimės?
                          Pergalės siekis diktuoja visą karo logiką. Winstonas Churchillis tai labai gerai suprato, sakydamas „be pergalės nėra gyvenimo“. Susidūrus su tokiu radikaliu pasirinkimu, moralė, teisė ir kiti civilizacijos aspektai neišvengiamai tampa antraplaniais. Šioje konkrečioje diskusijoje buvo teisingai pastebėta, kad Lietuvos partizanai daug darė, kad išsaugotų savo pačių civilizaciją, remtųsi teise ir teisingumu. Bet ir jiems, be abejo, tai ne visada pavykdavo“, – pridūrė pašnekovas.
                          Last edited by Danas; 8th September 2017, 13:31.

                          Komentuoti


                          • #14
                            Istorinės atminties žygis – partizanams pagerbti

                            Istorinės atminties išsaugojimo renginyje – teatralizuotame žygyje „Miško brolių takais“– pagerbtas partizanų atminimas...
                            Yra foto

                            Komentuoti


                            • #15
                              Rūta Vanagaitė nerimsta:

                              R. Vanagaitė paskelbė skandalingų faktų apie garsų partizanų vadą: „Jis joks didvyris“
                              http://kultura.lrytas.lt, 2017.10.25

                              Rašytoja Rūta Vanagaitė teigia surinkusi skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes.
                              Parlamentaras istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad R. Vanagaitei, ko gero, nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį. Maža to, LRT.lt pašnekovai pastebi, kad bandymų diskredituoti šalies herojus gali tik daugėti.
                              Panašu kad ponia Vanagaitė įsijautė į "istorikės" vaidmenį - jos pateiktoje medžiagoje matau tik kankinimų palaužto žmogaus "prisipažinimus", ir nieko daugiau.

                              Komentuoti

                              Vykdoma...
                              X