Announcement

Collapse
No announcement yet.

Baltijos regiono pilys

Collapse
X
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • Baltijos regiono pilys

    Baltijos regionas turtingas istorinių paminklų, vienaip ar kitaip susijusių mūsų karybos istorija.
    Todėl tikiuosi, tema pasirodys įdomi.

    Duobelė

    Duobelės miestas įsikūręs Žiemgaloje, centrinėje Latvijos dalyje, į šiaurės rytus nuo Jelgavos. Iki 13a. regionas priklausė žiemgaliams, gyvenusiems dabartinės Latvijos ir Lietuvos teritorijose. Klestėjimo laikotarpiu Žiemgala šiaurėje siekė Rygos įlanką, kur Kalavijuočių kronikos mini juos turėjus savo uostą, pietuose – dabartines Šiaulių apylinkes.
    O Duobelė pirmąkart dokumentuose paminėta 1254 m., latvių žemių dalybų aktuose. Iki pat XIII a. pabaigos čia stovėjo medinė žiemgalių pilis. 1279-1289 m. Livonijos ordinas 6 kartus puolė šią pilį, bet taip ir nesugebėjo jos užimti. Ilgainiui tiesiog nusiaubė apylinkes, regione kilo badas, ko pasekmėj žiemgaliai patys sudegino pilį ir visi persikėlė kas į Lietuvą, o kas į Raktės pilį, dabartinės Žagarės teritorijoje, kurią tais pačiais 1289 metais, beje, irgi apleido.

    1335 m. Livonijos ordinas žiemgalių pilies vietoje pasistatydino mūrinę Duobelės pilį.
    Pilis stovi Berzės upės dešiniajame krante, ant buvusio Duobelės piliakalnio. PIliakalnis "dvigubas", į kairę nuo jo esanti kalva susijungia, seniau, matyt, ji sudarė įtvirtinimų dalį, vėliau čia būta viduramžių miesto.


    1495 m. pilyje pastatyta ankstyvosios gotikos bažnyčia:


    Iš visų pusių pilį supa vietomis labai neblogai išsilaikiusi siena

    Išlikęs katedros vidaus sienos elementas - taip monumentaliai atrodė jos vidus prieš pusę tūkstančio metų:

    Piliakalnio šlaitai - 15-20 metrų aukščio, vietomis siena tiesiog pakibdavo virš šlaito:

    Iš dviejų pusių pilį su piliakalniais supa visai nemenka Berzės upė:

    Pataikiau kaip tik ant Joninių, laužas tebeliepsnojo, buteliai tebesimėtė, todėl pilis atrodė akurat kaip po kryžiuočių antpuolio. Galiniame plane vienintelis išlikęs (restauruotas?) pilnas sienos elementas, leidžiantis įsivaizduoti ją gyvai:

    Katedros sienos akmuo, kuriuo akmentašys, matyt, norėjo kažką pasakyti...

    Dar kartą, kaip reikia statyti pilių sienas:






  • #2
    Originally posted by ulfberht Peržiūrėti pranešimą

    Duobelė

    Duobelės miestas įsikūręs Žiemgaloje, centrinėje Latvijos dalyje, į šiaurės rytus nuo Jelgavos. Iki 13a. regionas priklausė žiemgaliams, gyvenusiems dabartinės Latvijos ir Lietuvos teritorijose. Klestėjimo laikotarpiu Žiemgala šiaurėje siekė Rygos įlanką, kur Kalavijuočių kronikos mini juos turėjus savo uostą, pietuose – dabartines Šiaulių apylinkes.
    O Duobelė pirmąkart dokumentuose paminėta 1254 m., latvių žemių dalybų aktuose. Iki pat XIII a. pabaigos čia stovėjo medinė žiemgalių pilis. 1279-1289 m. Livonijos ordinas 6 kartus puolė šią pilį, bet taip ir nesugebėjo jos užimti. Ilgainiui tiesiog nusiaubė apylinkes, regione kilo badas, ko pasekmėj žiemgaliai patys sudegino pilį ir visi persikėlė kas į Lietuvą, o kas į Raktės pilį, dabartinės Žagarės teritorijoje, kurią tais pačiais 1289 metais, beje, irgi apleido.
    Buvau ten 2008 metais. Gražios vietos ir pats miestelis gražiai sutvarkytas. Šiaip man Siguldos pilis gražesnė. Įdomu lyginant su Latvijos kraštovaizdžio reljefu. Siguldos pilies reljefas kalvotas, o Duobelės daugiau lygumų. Gaila, kad minėtos pilies neatrestauruoja, būtų geras turistų traukos centras( kaip Lenkijoje).
    Last edited by ulfberht; 4th July 2017, 15:49.

    Komentuoti


    • #3
      Originally posted by Donatas Peržiūrėti pranešimą
      Buvau ten 2008 metais. Gražios vietos ir pats miestelis gražiai sutvarkytas. Šiaip man Siguldos pilis gražesnė. Įdomu lyginant su Latvijos kraštovaizdžio reljefu. Siguldos pilies reljefas kalvotas, o Duobelės daugiau lygumų. Gaila, kad minėtos pilies neatrestauruoja, būtų geras turistų traukos centras( kaip Lenkijoje).
      O, Sigulda, Turaida - Latvijos vizitinė kortelė sakyčiau.
      Taip, turiu pritarti, kitoms pilims nesusilyginti.
      Bet aplankyti likusias irgi daugiau nei verta - ypač žinant jų priešistoriją, žinoma.
      Kur dar planuoju nuvykti - į Cėsio ir Koknesės pilis, dauguma kitų, deja, smarkiai apgriautos. Ko trūksta - tai gero oro ir atostogų Bandžiau ką tik nuvykti ir Embūtėn - labai svarbi Lietuvos istorijos požiūriu vietovė, bet pasirodė iki jos nėra net sumauto plento, todėl nutariau pakeisti maršrutą į Aizputę - o, galėsiu irgi pridėt fotoataskaitą.

      Komentuoti


      • #4
        I Cesi verta nuvaziuoti, labai grazus miestukas ir pilis didele ir neblogai issilaikiusi.

        Komentuoti


        • #5
          Originally posted by ulfberht Peržiūrėti pranešimą

          O, Sigulda, Turaida - Latvijos vizitinė kortelė sakyčiau.
          Taip, turiu pritarti, kitoms pilims nesusilyginti.
          Bet aplankyti likusias irgi daugiau nei verta - ypač žinant jų priešistoriją, žinoma.
          Kur dar planuoju nuvykti - į Cėsio ir Koknesės pilis, dauguma kitų, deja, smarkiai apgriautos. Ko trūksta - tai gero oro ir atostogų Bandžiau ką tik nuvykti ir Embūtėn - labai svarbi Lietuvos istorijos požiūriu vietovė, bet pasirodė iki jos nėra net sumauto plento, todėl nutariau pakeisti maršrutą į Aizputę - o, galėsiu irgi pridėt fotoataskaitą.
          Cėsio pilis tikrai įspūdinga. O nuo jos ir Valmiera su jos pilies liekanom. Kuoknesėje nebuvau, nors seniai planuoju. Gal šią vasarą pavyka, kartu ir Daugpilin užsuksiu. Dėl Embūtės gal galit patikslinti, nes dėl jos nieko nežinau, tik pavadinimai kronikose vardijami. Asmeniškai pats senai noriu vėl į Rakverę ( estijoje) užsukti. Mūsų istorijai ji taip pat įpatinga, bėda, kad važiuoti toli.

          Komentuoti


          • #6
            Originally posted by Donatas Peržiūrėti pranešimą

            Cėsio pilis tikrai įspūdinga. O nuo jos ir Valmiera su jos pilies liekanom. Kuoknesėje nebuvau, nors seniai planuoju. Gal šią vasarą pavyka, kartu ir Daugpilin užsuksiu. Dėl Embūtės gal galit patikslinti, nes dėl jos nieko nežinau, tik pavadinimai kronikose vardijami. Asmeniškai pats senai noriu vėl į Rakverę ( estijoje) užsukti. Mūsų istorijai ji taip pat įpatinga, bėda, kad važiuoti toli.
            Kai kalavijuočiai 1232 m. nukariavo didžiąją dalį šiaurės kuršių žemių, 1234 metais ordinas su Livonijos vyskupu pasidalijo visą Kuršą ir pradėjo ten įvedinėti savo tvarką. Bet po to, kai 1236 m. kalavijuočiai pralaimėjo Saulės mūšį ir buvo faktiškai sunaikinti, o 1237 m. žemaičiams įsiveržus į Kuršą žuvo ir pats vyskupas, Kuršas atsimetė nuo krikščionybės ir pateko faktinėn Lietuvos priklausomybėn.
            Tą netiesiogiai rodo būtent Embutės įvykiai - sekantis žygis į Kuršą surengtas 1242 metais, kur 1244 metais ordinas pasistatė Kuldingos pilį. Bet prieš tai jie užėmė Embutės pilį. Tai vos tik pilis buvo užpulta Mindaugas iškart surinko kariuomenę pabandė ją atsiimti - neabejotinai buvo įsipareigojęs kuršius ginti. Mainais už atitinkamą politinę įtaką, greičiausiai.
            Teisybė, žygis sėkmingai nesibaigė - šturmą pradėjusią Mindaugo kariuomenę puolė pasaloje laukę Ordino raiteliai ir ją sumušė.

            Apie tai pasakoja Livonijos eiliuotoji kronika:

            "Mindaugui tas nepatiko,
            Lietuvių galingam karaliui.
            Neapkentė jis krikščionių
            Ir nešlovės dėl to sulaukė.
            Rinkt kariuomenę suskato,
            Ir į Kuršą įsibrovė,
            Bet namuose rado šeimininką,
            Kaip aš nūn jums apsakysiu.
            Mindaugas vilties turėjo,
            Kad įvykdys savo valią.
            Dievas apginti savuosius gali,
            Tad apsaugojo ir tuosius,
            Kuriuos Mindaugas pult ketino.
            Yra Kurše pilis viena,
            Embute ji pavadinta,
            Su galybe jis ten ėjo.
            Vesdamasis daug pagonių,
            Broliams nuostolius daryti,
            Krikščionybę sunaikinti.
            Sargybinis kariuomenę išvydo,
            (...)
            Brolis Bernekas iš Hareno,
            Į rankas vėliavą paėmęs,
            Tarė: „Broliai, padarykit,
            Kas Ordinui priklauso,
            Šitą vėliavą žiūrėkit!“
            Jie penkis šimtus žmonių turėjo,
            Su kuriais tuojau skubėjo
            Prie Embutės, į vieną mišką.
            Lietuviai išdidžiai vyko,
            Galingą jėgą jie surinko.
            Didis triukšmas jų girdėjos,
            Daug lietuvių čion atėjo.
            Broliai laikėsi tankmėje,
            Ir laiku anų būrius čia pastebėjo.
            Mindaugas saviesiems liepė
            Piliadaužes parengti.
            Taip bauginti jis norėjo
            Tuos, kurie pilyje buvo.
            Šie žinojo kaip reik elgtis:
            Prieš kariuomenę galingą
            Ruošėsi tvirtai laikytis.
            Mindaugas įsakė pulti.
            Buvo galima matyti,
            Kaip pagonys nuo žirgų
            ant žemės lipo.
            Broliams tas labai patiko,
            Tikrą jėgą jų išvydo.
            Daug čionai pagonių buvo,
            Tūkstančių tris dešimtys.
            Mindaugas pradėjo pulti
            Ir smarkiai savuosius spyrė.
            (...)
            Ir prie tos pačios pilies
            Iš tankmės raiti išpuolė,
            Nedidelį vingį padarę,
            Kad žirgai jų kuo geriausiai
            Pult galėtu priešų būrį.
            „Nūn, didvyriai, jūs į kovą! –
            Brolis Bernekas kalbėjo. –
            „Kad ir kas čia benutiktų,
            Turit vėliavą žiūrėti.
            Nepajėgiu kitaip drąsint,
            Liūtų narsą jūs įgykit“.
            „Dabar pulkim. Patarimas geras“.
            Ir jie smarkiai tuos užpuolė.
            Daugel moterų Lietuvoje
            Dėl tos priežasties raudojo,
            Kad anksti neteko vyrų.
            Kuršiai, it tikri didvyriai,
            Puikiai gynė savo kraštą,
            Mindaugą uoliai jie puolė.
            Jam patikt tai negalėjo,
            Jų būrius kovoje matant.
            Lietuviai dėl to labai įširdo,
            Jie kitur mieliau būt buvę,
            ..."

            Komentuoti


            • #7
              [QUOTE=ulfberht;n14132]

              Kai kalavijuočiai 1232 m. nukariavo didžiąją dalį šiaurės kuršių žemių, 1234 metais ordinas su Livonijos vyskupu pasidalijo visą Kuršą ir pradėjo ten įvedinėti savo tvarką. Bet po to, kai 1236 m. kalavijuočiai pralaimėjo Saulės mūšį ir buvo faktiškai sunaikinti, o 1237 m. žemaičiams įsiveržus į Kuršą žuvo ir pats vyskupas, Kuršas atsimetė nuo krikščionybės ir pateko faktinėn Lietuvos priklausomybėn.
              Tą netiesiogiai rodo būtent Embutės įvykiai - sekantis žygis į Kuršą surengtas 1242 metais, kur 1244 metais ordinas pasistatė Kuldingos pilį. Bet prieš tai jie užėmė Embutės pilį. Tai vos tik pilis buvo užpulta Mindaugas iškart surinko kariuomenę pabandė ją atsiimti - neabejotinai buvo įsipareigojęs kuršius ginti. Mainais už atitinkamą politinę įtaką, greičiausiai.
              Teisybė, žygis sėkmingai nesibaigė - šturmą pradėjusią Mindaugo kariuomenę puolė pasaloje laukę Ordino raiteliai ir ją sumušė.

              Apie tai pasakoja Livonijos eiliuotoji kronika:

              "Mindaugui tas nepatiko,
              Lietuvių galingam karaliui.
              Neapkentė jis krikščionių
              Ir nešlovės dėl to sulaukė.
              Rinkt kariuomenę suskato,
              Ir į Kuršą įsibrovė,
              Bet namuose rado šeimininką,
              Kaip aš nūn jums apsakysiu.
              Mindaugas vilties turėjo,
              Kad įvykdys savo valią.
              Dievas apginti savuosius gali,
              Tad apsaugojo ir tuosius,
              Kuriuos Mindaugas pult ketino.
              Yra Kurše pilis viena,
              Embute ji pavadinta,
              Su galybe jis ten ėjo.
              Vesdamasis daug pagonių,
              Broliams nuostolius daryti,
              Krikščionybę sunaikinti.
              Sargybinis kariuomenę išvydo,
              (...)
              Brolis Bernekas iš Hareno,
              Į rankas vėliavą paėmęs,
              Tarė: „Broliai, padarykit,
              Kas Ordinui priklauso,
              Šitą vėliavą žiūrėkit!“
              Jie penkis šimtus žmonių turėjo,
              Su kuriais tuojau skubėjo
              Prie Embutės, į vieną mišką.
              Lietuviai išdidžiai vyko,
              Galingą jėgą jie surinko.
              Didis triukšmas jų girdėjos,
              Daug lietuvių čion atėjo.
              Broliai laikėsi tankmėje,
              Ir laiku anų būrius čia pastebėjo.
              Mindaugas saviesiems liepė
              Piliadaužes parengti.
              Taip bauginti jis norėjo
              Tuos, kurie pilyje buvo.
              Šie žinojo kaip reik elgtis:
              Prieš kariuomenę galingą
              Ruošėsi tvirtai laikytis.
              Mindaugas įsakė pulti.
              Buvo galima matyti,
              Kaip pagonys nuo žirgų
              ant žemės lipo.
              Broliams tas labai patiko,
              Tikrą jėgą jų išvydo.
              Daug čionai pagonių buvo,
              Tūkstančių tris dešimtys.
              Mindaugas pradėjo pulti
              Ir smarkiai savuosius spyrė.
              (...)
              Ir prie tos pačios pilies
              Iš tankmės raiti išpuolė,
              Nedidelį vingį padarę,
              Kad žirgai jų kuo geriausiai
              Pult galėtu priešų būrį.
              „Nūn, didvyriai, jūs į kovą! –
              Brolis Bernekas kalbėjo. –
              „Kad ir kas čia benutiktų,
              Turit vėliavą žiūrėti.
              Nepajėgiu kitaip drąsint,
              Liūtų narsą jūs įgykit“.
              „Dabar pulkim. Patarimas geras“.
              Ir jie smarkiai tuos užpuolė.
              Daugel moterų Lietuvoje
              Dėl tos priežasties raudojo,
              Kad anksti neteko vyrų.

              Ačiū, labai įdomu.
              Ką gi, dar vienas liūdnas ir taip ne perdžiugiausios Lietuvos istorijos puslapis. Vėlesni laikai dar liūdnesni.Kartais pagalvoji, ar mūsų istoriografijoje ne per daug męs giriames, kad visus kuldavome Dažnai ir patys gaudavome.

              Komentuoti


              • #8
                Na, tai laikais rimtesnis karas vykdavo vos ne kas antri metai. Tarpuose pilna smulkesniu susiremimu. Negalejo visko laimeti ☺

                Komentuoti


                • #9
                  Aizputės pilis

                  Šiuolaikinės Aizputės teritorijoje nuo kokio 6 amžiaus, kai susiformavo tradicinės baltų gentys, gyventa kuršių, kurie 9 amžiuje čia pasistatė Beidos pilį. PIlis priklausė kuršių Bandavos žemei, besidriekusiai į šiaurę nuo dabartinės Žemaitijos teritorijos, į rytus nuo pajūrio Piemarės ir Duvzarės žemių, Bandavai taip pat priklausė Kuldyga, Skrunda, Embūtė, Alsunga. Būtent iš šių kraštų XIII a. ir prasidėjo ginkluota Livonijos ordino ekspansija. 1248 metais Livonijos ordino magistras Dietrichas von Gruningenas nurodė vietoj sunaikintos kuršių pilies pastatyti mūrinę ordino pilį. Kuršo vyskupui ir ordinui pasidalijus šiaurės Kuršą, 1253 m. Aizputė pateko į Kuržemės vyskupijos sudėtį. 1378 m. Aizputei suteiktos miesto teisės.
                  Pradžioje pilis buvo nedidelė, kvadrato formos, su 2 bokštais (ačiū Aizputės muziejui).


                  15-16a. išplėstos gyvenamosios patalpos

                  17a. pilis tapo Michaelio Frydricho Noldės nuosavybe.

                  Ilgainiui pilis buvo apleista ir XXa. pasiekė tokios būklės:

                  Šiuo metu tai visiškai graudus vaizdas - vienintelė matyta "aktyviai" griūvanti pilis. Prieš dešimtmetį bandyta kiek konservuoti - uždėtas galiukas stogo, bet paskui viskas akivaizdžiai mesta ir apleista.

                  Vaizdas vidiniame kieme, į "restauruotą" dalį:

                  Teigiama pusė ta, kad griuvėsiai lyg iš pasakos, karstytis draudžiančių lentelių nėra, ką gi, savo rizika galima užsiropšti į antrą (tiksliau - pirmą) aukštą, o dar tiksliau - į tai, kas iš jo liko:


                  Pasivaikščiojimas ne toks ir nepavojingas, dalis perdangos įgriuvusi:

                  Pusrūsis (ar pirmas aukštas, kaip pažiūrėsi) tuo įstabesnis, pro įlūžusias lubas galima stebėti dangų ir augmeniją viršuje

                  Kolonos vietomis ištrupėjusios taip, kad vos laiko:


                  Pusrūsis po pagrindiniu pastatu (taip, fotografuota susilenkus trilinkam):

                  Žodžiu, gaila pilies...
                  Last edited by ulfberht; 20th July 2017, 13:21.

                  Komentuoti


                  • #10
                    Kadangi Baltijos regionas neapsiriboja vien rytine Baltijos pakrante, o Latvija forumiečiams bus jau kiek pabodusi, tai atostogų proga siūlau trumpam persikelti į kitą Baltijos jūros pusę - į pačius jos vartus ir juos saugančią Kronborgo tvirtovę.


                    Kronborgo pilis stovi į šiaurę nuo Kopenhagos - Helsingøro mieste, šiauriausiame Zelandijos salos taške, ir ją nuo Švedijos skiria tik perspjaunamas Oresundo sąsiauris, kuris toje vietoje labiausiai susiaurėja, todėl tvirtovė savo laiku kontroliavo visą laivybą sąsiauryje.

                    Pilį pastatė karalius Erikas VII-asis 1420 metais, t.y. ji Žalgirio mūšio amžininkė ir tuo metu atrodė taip:


                    16 a. Danijos karalius Frederikas II pilį perstatė, suteikdamas jai Renesanso rūmų pavidalą.

                    Iki 1785 metų Kronborgas buvo karališkoji Danijos rezidencija ir būtent šioje pilyje Šekspyras apgyvendino savo įžymųjį herojų - Danijos princą Hamletą, todėl ir šiuo metu pilyje nuolat vyksta pasirodymai, pertraukose tarp kurių artistai, dideliam mano džiaugsmui, tarp savęs susišneka: "Jūsų Didenybe, nuneškite šitą daiktą ana ten."



                    Anaiptol ne visada Kronborgas buvo tokia neprieinama tvirtovė - bent jau 1658 metais švedams po apgulties pilį pavyko paimti, užtat po karo ji buvo smarkiai sustiprinta - aplink pilį pastatytos kelios juostos pylimų, o visas kompleksas apjuostas vandens juosta.





                    Vaizdas iš pilies į Švediją


                    Tvirtovės vidus nuo Patrankų bokšto (tas masyvus keturkampis bokštas, matomas pirmojoje fotografijoje, saugojęs tvirtovę iš sausumos pusės)


                    Nors mobiliaus ryšio operatorius atkakliai tvirtino, kad pilis priklauso švedams ir primygtinai siūlė ištikus bėdai kreiptis į Lietuvos atstovybę Švedijoje, šalia pilies esančiame Vėliavos bastione, kaip matote, per švedų aplaidumą tebeplėvesuoja Danijos vėliava - Dannebrog.

                    Dannebrog, kaip žinote, tiesiogiai susijęs su mūsų kraštais, ir nacionaline Danijos vėliava tapo po to, kai 1219 metais mūšio ties Lyndanisse (šalia dabartinio Talino) metu, tiesiai iš dangaus nukrito danams ant galvų ir balsas iš debesų jai iš paskos labai teisingai išpranašavo, kad danai su šia vėliava nugalėsiantys. Nuo 1854 metų kiekvienas Danijos pilietis įgijo garbingą teisę (o ne pareigą, kaip pas mus) išsikelti Danijos vėliavą, tiesa, keturkampę arba siaurą trikampę (tokių mačiau daugiausia), o čia matoma dvišaka rezervuota Danijos valstybei.
                    Ant reduto pylimo į amžino priešo - Švedijos pusę tebežvelgia ptrankos


                    Patrankos - karališkos, ne šiaip sau.



                    O giliai po žeme, Kronborgo tvirtovės kazematuose (tyčia neapšviesti, o kadangi pašykštėjau prožektoriui prie įėjimo, tai išėjimą suradau įsitaisęs aplink besivalkiojantiems turistams iš paskos) giliai miega Holgeris Danas. Sukryžiavęs rankas, su ištikimu kardu prie šono, karys-milžinas ilsisi po savo senovės žygdarbių. O išmušus lemtingai valandai, kai Daniją užpuls nuožmus priešas, Holgeris ir vėl pakils ginti savo krašto.

                    Last edited by ulfberht; 5th August 2017, 20:30.

                    Komentuoti


                    • #11
                      Nuo 18 amžiaus Kronborgas tapo grynai karine tvirtove, kiek vėliau - ir kalėjimu, kur nutiestieji iki gyvos galvos nepaliaujamai stiprino citadelės įtvirtinimus. O karaliai reziduoti persikėlė į pačios sostinės, Kopenhagos šiaurėje, Hillerøde, stovinčią Frederiksborgo pilį. Savo rezidencija ją pavertė karalius Kristianas IV, teisybė, vėsias Danijos vasaras jis leido Rosenborgo pilyje - vasarinėje Danijos monarchų rezidencijoje.




                      Kaip karališkoji rezidencija pilis buvo naudojama iki 1710 metų, vėliau - tik išskirtiniais atvejais, tame tarpe 1801 metais anglams sudeginus Kopenhagą, apie ką bus atskira kalba.
                      Skirtingai nuo Kronborgo, ši pilis nebuvo skirta saugoti kokius nors svarbius sausumos ar jūrų kelius, o pagal sumanymą pastatyta kaip monarchų rezidencija, todėl jokių ryškesnių įtvirtinimų apie ją šiuo metu nėra išlikę.


                      Užtat ji pasižymi turtinga vidaus ekspozicija, įdomia tame tarpe ir karybos istorijos mėgėjams - nuo vėlyvųjų viduramžių ginkluotės iki medalių.






                      Atskirai požemyje įrengta saugykla, kur saugomos didžiausios karalystės brangenybės - karūnos, kitos regalijos ir, žinoma, dėmesio verta brangenybėms priskiriamų šaltųjų ginklų kolekcija, kuri turėtų sudominti tokios ginkluotės mėgėjus. Gaila, atėjau prieš pat pilies uždarymą ir pernelyg ilgai užtrukau pagrindinėse patalpose, tai turėjau tik porą minučių saugyklai, į kurią, pasirodo, veda atskiras įėjimas iš kiemo, prabėgti.






                      Pilies garbės sargyba ginkluota M-16


                      Beje, Danijos karalienės rūmų garbės sargyba (apie juos šiuokart nepasakosiu, nes karine prasme jie susidomėjimo nekelia) - irgi.
                      Last edited by ulfberht; 6th August 2017, 22:04.

                      Komentuoti


                      • #12
                        Iškart už liūdnai pagarsėjusios Kristianijos - Holmeno sritis, kelios kariškiams priklausančios salelės, kur kadaise būta laivyno bazės ir dokų, dabar čia - keletas laivynui priklausančių pastatų ir savotiškas muziejus po atviru dangum.
                        Šiaurinėje jo dalyje - Nyholme, išlaikyti buvę bastionai, į jūrą tebežvelgia baterijos.


                        Atkreipkit dėmesį, kaip patrankos buvo sukinėjamos.


                        Toliau sustatyti kiek modernesni pabūklai, gaila, uždangstyti.

                        Čia stūkso ir atmintinė kolona su nesuprantamais užrašais, bet apačioje nurodyta data - 1801 metai, leidžia mįslę gan greitai įminti


                        Čia, matyt, esama 1801 metais vykusio mūšio tarp Danijos ir Britanijos laivynų vietos. Kiek toliau nuo čia sąsiauryje išsirikiavo Danijos laivynas, užblokuodamas anglams kelią į Kopenhagą, o kranto baterijos jį palaikė ugnimi.


                        Būtent čia, mūšiui pasisukus ne taip, kaip planuota, britų admirolas Parkeris davė signalą atsitraukti, o tiesiogiai mūšiui vadovavęs tuo metu dar viceadmirolas Nelsonas, jo karininkams pabandžius atkreipti dėmesį į admirolo signalą, pridėjo žiūroną prie savo aklosios akies ir ištarė savo garsiąją frazę: "Garbės žodis, ponai, nematau jokio signalo!" Nelsono laimei, mūšis buvo laimėtas, gal ir dėl to, kad nemaža Danijos laivyno dalis, tame tarpe patys naujausi laivai, į kovą pradiniame etape nestojo, o po laikinų paliaubų anglams pavyko užsiimti palankią poziciją ir išsiderėti tinkamas kapituliacijos sąlygas, kitaip mūšis gal dar galėjo įvairiai pakrypti...


                        Toliau ties krantine stovi buvęs Danijos laivyno flagmanas, o dabar jau plaukiojantis muziejus - fregata Peder Skram bei raketinis kateris Sehested, o ant postamento - paskutinis Danijos povandeninis laivas Saelen. Tas didelis pastatas su snapu kadaise priklausė laivų statyklai, čionai burlaiviams sustatydavo stiebus, o po žeme, kaip supratau, slepiasi ne ką mažesnė jo dalis. Nors minėti laivai į tvirtovių temą lyg ir neįeitų, bet jie ir priešingoje sąsiaurio pusėje stovint Kastellet - XVII amžiaus citadelė, kurioje ir buvo pasirašyta taikos sutartis, sudaro kaip ir vieną kompleksą, tai prigavęs laiko pabandysiu pratęsti...
                        Last edited by ulfberht; 12th August 2017, 15:04.

                        Komentuoti

                        Vykdoma...
                        X