Announcement

Collapse
No announcement yet.

[LT] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karų istorija

Collapse
X
 
  • Filtras
  • Laikas
  • Rodyti
Ištrinti viską
Naujas pranešimas

  • [LT] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karų istorija

    Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyistės laikotarpis apima maždaug 600 metų laikotarpį, labai svarbų mūsų istorijai. Todėl manau, kad svarbu turėti atskirą temą LDK karo istorijai aptarti.

  • #2


    Livonijos karas: kaip vengras išgelbėjo Lietuvą


    1558 – 1583 metais vykęs Livonijos karas buvo vienas lemtingiausių karų Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės istorijoje. Nors jis baigėsi kompromisinėmis, abiejų pusių ambicijų neatitikusiomis paliaubomis, LDK galima vadinti laimėjusia puse, nes valstybė sėkmingai įveikė jos egzistavimui kilusią grėsmę. Bene didžiausias nuopelnas teko iš Transilvanijos kilusiam Steponui Batorui.


    Maskvos pasiuntiniai atvyksta pas Steponą Batorą prie Pskovo. Jano Mateikos paveikslas



    Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/l...lietuva/243941
    © Lietuvos žinios

    Komentuoti


    • #3
      Lietuvos istorija nuo Liublino unijos iki XVIII a. pabaigos


      Perkelta iš kitos temos.
      Last edited by Danas; 19 May 2017, 17:06.

      Komentuoti


      • #4
        Priešų baimė, pagarba ir nuostaba: kaip elitiniai kariai atsilaikė prieš 100 kartų gausesnes pajėgas

        Ne skaičiai, o disciplina, griežta tvarka, narsa ir aštrus protas atneša pergalę mūšio lauke. Šią tiesą žinojo visi, nuo romėnų legionierių ir Prancūzijos užsieniečių legiono. Tačiau retas kuris karinis darinys realybėje tai įkūnijo geriau, negu Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasididžiavimas – Sparnuotieji husarai.

        Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/multimedija/musu....d?id=74690984







        Komentuoti


        • #5



          LDK pilys Ukrainoje



          Ukrainoje yra ir apgriuvusių, ir atstatytų Viduramžių pilių. Ostrogiškių giminės Staroselas - apleistas, bet išlikęs renesansinis dekoras. ©Augustinas Žemaitis.


          Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ~200 metų valdė dideles Ukrainos žemes. Nuo tų laikų liko galingos lietuvių pilys, gynusios krikščioniškos Europos pasienį, kilmingų lietuvių giminių rūmai bei jų funduotos bažnyčios ir vienuolynai.

          Ukrainą Lietuvai pajungė didieji kunigaikščiai Gediminas (valdė 1316-1341), Algirdas (1345-1377) ir Vytautas (1392-1430). Po Vytauto Lietuva kontroliavo beveik visą šiandieninę Ukrainą (išskyrus Krymą ir pietryčius). Ukraina prarasta per Liublino uniją (1569) perleidus ją lenkams.
          Pilnas tekstas:http://global.truelithuania.com/lt/l...-ukraine-2015/

          Komentuoti


          • #6
            Originally posted by Robis Peržiūrėti pranešimą


            LDK pilys Ukrainoje



            Ukrainoje yra ir apgriuvusių, ir atstatytų Viduramžių pilių. Ostrogiškių giminės Staroselas - apleistas, bet išlikęs renesansinis dekoras. ©Augustinas Žemaitis.




            Pilnas tekstas:http://global.truelithuania.com/lt/l...-ukraine-2015/
            O įdomu šiose pilyse kas nors Lietuviškai kalbėdavo?

            Komentuoti


            • #7
              Originally posted by Raimissilka Peržiūrėti pranešimą

              O įdomu šiose pilyse kas nors Lietuviškai kalbėdavo?
              įgula

              Komentuoti


              • #8
                Originally posted by Cro-Magnon Peržiūrėti pranešimą

                įgula
                Spėji ar turite kokių nors tai patvirtinančių šaltinių?:D

                Komentuoti


                • #9
                  Originally posted by Raimissilka Peržiūrėti pranešimą

                  Spėji ar turite kokių nors tai patvirtinančių šaltinių?:D
                  ir spėju, ir esu skaitęs, ir esu įsitikinęs. Į tarnybą naujose teritorijose daliniai kunigaiščiai bent jau iš pradžių vykdavo su savo kariauna. Be to ypač Maskvos kryptimi XIII-XIVa buvo daug baltiškų salelių. Tiesa ilgainiui kunigaikščiai su įgula matomai prisitaikydavo prie vietinių civilizacijos ypatumų.

                  Komentuoti


                  • #10
                    Prisitaikydavo, prisitaikydavo. Geras pavyzdys yra kunigaikštis Daumantas, kuri beje tapo net stačiatikių šventuoju. Beje, net neabėjotina, jog stipriai skyrėsi ir lietuvių ginkluotė rytams skirta dėl kitokio priešo specifikos. Pvz. dėl vietinės rytinių LDK kunigaikštysčių kalvystės tradicijos, net neabejoju, jog lietuviškos įgulos apsisaugodavo lamelariniais šarvais, kurie buvo populiarūs rytuose. Aišku, neesu viduramžių karybos ekspertas, bet ir bukam aišku, jog ginkluotę derinį prie vietinių sąlygų ir priešo. Beje, LDK vietininkai-kunigaikščiai Rusios žemėse priimdavo stačiatikių tikėjimą, nes kaip kitaip legitimiai vesi vietinę kunigaikštytę. Asimiliacija ir prisitaikimas neišvengiamas šiuo atvėju.

                    Komentuoti


                    • #11



                      Ivano košmaras – kaip keli tūkstančiai LDK karių ant kelių parklupdė visą Rusiją



                      Perkūnas – tokią pravardę užsitarnavo vienas iškiliausių LDK karvedžių. Priešai bėgdavo išvydę Kristupo Radvilos raitelius horizonte, o jo žaibiški reidai Rusijos gilumoje galiausiai privertė kapituliuoti didžiąją rytų kaimynę Livonijos kare.




                      Livonijos karas yra paskutinis karinis konfliktas, kurį vienareikšmiškai ir užtikrintai laimėjo Abiejų Tautų Respublika, o pergalę jame lėmė keletas veiksnių, iš kurių vienas svarbiausių – drąsus ir netikėtas K. Radvilos reidas į Rusijos gilumą, netikėtai užklupęs nepasiruošusį ir patį carą Ivaną Rūstųjį.



                      Livonijos ordinas buvo pagrindinis Maskvos Didžiosios kunigaikštystės prekybos partneris ir svarbiausia tranzitinė stotelė. Bijodamas Maskvos sustiprėjimo ordinas dažnai ribodavo tam tikrų prekių ir specialistų judėjimą. 1554 m. baigėsi ordino ir Maskvos paliaubos, o deryboms dėl jų pratęsimo pasibaigus nesėkmingai 1557 m. įsiplieskė karinis konfliktas. Ordinas norėdamas apsaugos nuo Maskvos sudarė sąjungą su LDK – taip į konfliktą įtraukė ir Lietuvą.




                      Reformos palietė ir bene svarbiausia jėga ATR arsenale tapusią kavaleriją. Anksčiau lengvai ginkluoti husarai galiausiai tapo sunkiąja kavalerija. „Husarai, kaip smogiamoji Lietuvos kariuomenės dalis, dominavo Livonijos mūšių laukuose iki pat Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo (1611–1632) kariuomenės pasirodymo“, – teigė Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Vidmantas Airinis. „Husarus pačia pavojingiausia Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių formuote laikė Rusijos kariuomenė. Daugelio mūšių aprašymai rodo, kad caro pėstininkai nei ilgomis pikėmis, nei muškietų salvėmis neatlaikydavo ietimis smogiančių husarų atakų“, – kalbėjo V. Airinis.


                      Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/multimedija/musu....d?id=74751998
                      Last edited by Robis; 26 May 2017, 20:48.

                      Komentuoti


                      • #12
                        Etmonais XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje buvo vadinami vyriausieji kariuomenės vadai. LDK šios pareigos atsirado XV a. pabaigoje. Etmonų simbolikoje vyravo rytietiškos kilmės simboliai - buzdyganas, buožė, bunčiukas. Iš Vakarų Europos buvo kilęs tik regimentas. Pirmasis LDK etmonas, jau tikrai naudojęs buožę, buvo J. K. Chodkevičius. Iki tol pagrindinis LDK etmonų valdžios ženklas buvo buzdyganas. Iki XVII a. vidurio etmonai naudojo ir buzdyganus, ir buožes. XVII a. viduryje buožė tapo pagrindiniu etmono valdžios ženklu, buzdyganas - žemesnio rango karo vadų. Etmoną skirdavo tik valdovas. Tačiau buožę galėjo atsiųsti tiek valdovas, tiek įsigyti pats etmonas. Vienas asmuo galėjo turėti keletą buožių. Be etmonų ją galėjo naudoti valdovas ir etmono pareigas einantis karininkas. Tiek buožė, tiek buzdyganas buvo naudojami ir kasdieniame gyvenime asmens užimamoms pareigoms pažymėti, vaizduojami herbuose, antspauduose. Bunčiukas buvo ženklas, skirtas etmono buvimo vietai stovykloje ar mūšyje pažymėti. Žinomi dviejų tipų bunčiukai. Vieni, sudaryti iš arklio uodegų, sukabintų ant ilgos karties. Kituose vietoj arklio uodegų ant karties buvo kabinamas erelio ar gervės sparnas. Kada pradėti naudoti Lietuvoje, tikslai nežinoma. Išsilaikė iki valstybės žlugimo. Pirmojo tipo bunčiukai XVIII a. tapo daugiau žirgo puošimo elementu. Regimentas Lenkijos-Lietuvos valstybėje labiau paplito XVII-XVIII a. Tai nebuvo tik etmonų valdžios ženklas. Žymiai dažniau jį naudojo valdovai arba svetimšalių kuopų vadai.

                        Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų valdžios ženklai XVI-XVIII a.
                        Last edited by Danas; 13 June 2017, 11:35.

                        Komentuoti


                        • #13
                          Straipsnyje siekiama išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jonušo Radvilos strategiją bei taktiką karo su kazokais ir Maskva metu XVII a. viduryje. Aptariama pilių gynybos sistema, mūšių schemos, kariuomenės karinis potencialas ir karo pobūdis. Karų su kazokais strateginis planas – tai nuostata veikti tik LDK ribose. Vengta žygiuoti tolyn už Dniepro. Šiame kare etmonas kariavo kartu su sukilimo bangos apimtomis vaivadijomis ir pavietais, vietine bajorija. Etmonas nenorėjo veikti kartu su Lenkijos kariuomene. Per visą karų su kazokais laikotarpį įvyko tik vienas jungtinis mūšis. Kariaudamas su Maskva, kunigaikštis traukėsi, stengdamasis išvengti didelių mūšių.

                          Jonušo Radvilos strategija ir taktika. XVII A. VIDURIO KARAI SU KAZOKAIS IR RUSIJA

                          Komentuoti


                          • #14
                            Darbo chronologinės ribos yra susietos su trijų Radvilų giminės atstovų, Mykolo Kazimiero ,,Žuvelės“, Jeronimo Florijono ir Karolio Stanislovo, praktine veikla. Jos pradžia laikytume 1733 m., kada politinių aplinkybių dėka iškyla Karolio Stanislovo I Radvilos sūnūs, pradžioje Mykolas Kazimieras, po to ir jo jaunesnysis brolis Jeronimas Florijonas. Pabaiga reikėtų laikyti 1792 m. karą ir II Respublikos padalijimą, didžiąją dalį Radvilų atidavusį Rusijos imperijai. Darbo tikslas – įvertinti privačios Radvilų kariuomenės reikšmę XVIII a. vid. ir II pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Kartu keliami šie uždaviniai: - įvertinti Radvilų kariuomenės kiekio charakteristikas: skaičių, struktūrą; - įvertinti kokybės charakteristikas: kadrų sudėtį, drausmę, karių kilmę; - išsiaiškinti, kokias funkcijas ši kariuomenė vykdė ir kiek efektyvi ji buvo; - suformuoti ateities tyrinėjimo gaires. Straipsnį sudaro keturi skyriai, kurių vienas skirtas bendram privačių kariuomenių pristatymui, toliau nagrinėjama pagal kariuomenės savininkus.

                            Radvilų milicija XVIII a.

                            Komentuoti


                            • #15
                              Saulės mūšis anglų kalba:

                              Komentuoti

                              Vykdoma...
                              X